Kai eilėraščiai pradėjo groti, o muzikantai – kalbėti: SLAM+ Zubovų rūmų pievoje žodį ir garsą pavertė vienu gyvu pasirodymu

Yra renginių, kuriuos po visko galima tvarkingai aprašyti: kas pasirodė, ką atliko ir kiek žmonių plojo. Su SLAM+ taip neišeina.

Nes pabandyk tvarkingai sudėti vakarą, kuriame meilė matuojama dviem dvigubais „Big Mac’ais“, dviem didelėmis bulvytėmis ir šešiais čizburgeriais, o po kelių minučių romantika jau keliauja žmogaus kraujagyslėmis – aterosklerotinės plokštelės, trombas, miokardo infarktas ir pagaliau išsvajotas artumas, nes žmogus, kuriam nedrįsai pasakyti „labas“, pribėga daryti dirbtinio kvėpavimo.

„Pilk, pilk, pilk, pilk, pilk, pilk. Pilk tol, kol mums sukaks penkiasdešimt.“

Rugpjūčio 23-iąją Zubovų rūmų pievoje „Šiaulių naktys XVI“ sugrįžo prie slemo, kurio tradicija festivalyje prasidėjo prieš aštuonerius metus. Tik šį kartą šalia poetų atsirado gyvai improvizuojantys muzikantai. Visada atnaujinta „Šiaulių naktys 2026“ programa

Mindaugas Laurinaitis, Paulius Gadeikis, Domantas Bagdonas ir Renata Karvelis susitiko su Gintautu Gascevičiumi, Aurimu Povilaičiu, Aleksandru Vykintu Jasaičiu ir Arūnu Viduoliu.

Visą šitą sunkiai kontroliuojamą reikalą į vieną vakarą jungė Roberta Stonkutė.

Ir SLAM+ labai greitai parodė, kad žodis čia nebus muzikos tekstas, o muzika – mandagus fonas poetui.

Vieną minutę pieva juokėsi, o kitą likdavo sakinys:

„Kaip turi būti sunku, kad pradėtum rašyti eilėraščius.“

Lieti žodžius iš sielos gelmių. Leisti popieriaus lapams iškloti paslaptis ir tiesas, kuriomis kartais net sau nedrįsti patikėti.

O tada – vėl posūkis.

„Geriau mirsiu. Geriau mirsiu. Geriau mirsiu, bet nesikeisiu.“

Į sceną ateina Šilalė, Tauragė, žemaitiškas užsispyrimas, samanė, miškininkai, Europa, žmogaus teisės ir tas savas gebėjimas pasišaipyti iš kaimyno taip, kad galiausiai juokiasi ir pats kaimynas. Visada atnaujinta „Šiaulių naktys 2026“ programa

Ir kažkuriuo momentu jau nebesvarbu, kur baigėsi poezija, prasidėjo stand-up’as, įsikišo teatras ar muzikantai perėmė visą reikalą į savo rankas. Turbūt toks ir buvo SLAM+.

Žodis reagavo į garsą. Garsas – į žodį. Atlikėjai – vieni į kitus. O visi kartu – į žmones, sėdinčius Zubovų rūmų pievoje.

„SLAM+ man buvo vienas iš tų eksperimentų, kurių rezultatą gali numatyti tik iki tam tikros ribos. Gali sukviesti stiprius žmones, sukurti jiems sąlygas, sudėlioti techninius dalykus, bet nuo tos akimirkos, kai jie susitinka prieš publiką, renginys jau pradeda gyventi pats. Šįkart labai pasiteisino skirtingų kūrybinių patirčių susidūrimas – žmonės scenoje ne demonstravo atskirus numerius, o klausėsi vieni kitų, reagavo ir rizikavo. Man tokie renginiai įdomūs tuo, kad juose atsiranda dalykų, kurių nesuplanuosi jokioje programoje. Ir jeigu po vakaro žmonės prisimena ne renginio formatą, o tai, ką jame pajuto, vadinasi, eksperimentas pavyko“, – SLAM+ apibendrino „Šiaulių naktų“ meno vadovas, Vilnius TECH Kūrybinių industrijų fakulteto renginių inžinerijos lektorius Remigijus Ruokis.

Tą patį galima pabandyti surengti dar kartą. Sukviesti tuos pačius žmones, pastatyti tuos pačius mikrofonus, atsinešti tuos pačius instrumentus. Bet tokio paties vakaro nebebus. Visada atnaujinta „Šiaulių naktys 2026“ programa

Nes gyva improvizacija tuo ir gera – ji nutinka vieną kartą.

O paskui lieka istorijos apie du dvigubus „Big Mac’us“, miokardo infarktą, Šilalę ir labai paprastą klausimą: kaip turi būti sunku, kad pradėtum rašyti eilėraščius?