Jie nesikeičia – mes keičiamės: gimtadienis trims nykštukams, kurie jau penkiasdešimt metų stebi Šiaulius

Jie trise. Vis dar tie patys. O mums per tą laiką pavyko užaugti, pasenti, pakeisti santvarką, miestą, šukuosenas, automobilius, muziką, darbus ir turbūt po kelis kartus nuomonę apie gyvenimą.

Šiaulių trims nykštukams – penkiasdešimt.

Ir kažkaip nesinorėjo šito jubiliejaus paversti oficialiu minėjimu, kuriame kas nors pasako kalbą, kas nors paploja, visi nusifotografuoja ir išsiskirsto. Penkiasdešimt metų mieste praleidusiems nykštukams labiau tiko gimtadienis.

Todėl atsirado jubiliejaus stalas. Atsirado specialiai pagaminta dėžė. Atsirado vietos senoms fotografijoms, palinkėjimams, prisiminimams ir žmonėms.

Į dėžę buvo galima mesti senas išsaugotas ar iš naujo atspausdintas nuotraukas, kuriose gyvena anų laikų Šiauliai ir, žinoma, jie – Šypsius, Gudrius ir Saulius (vardai išgalvoti redaktoriaus). Fotografijas suskaitmeninsime. Jos nedings atgal į stalčius – taps mūsų kuriamo pasakojimo ir filmo apie tris nykštukus dalimi.

Tą vakarą labai tiksliai nuskambėjo viena paprasta mintis:

„Jie nesikeič, o mes keičiamės.“

Tie trys vis dar čia. O fotografijose šalia jų – vis kiti mes.

Kažkada prie jų stovėjo vaikai, kurie šiandien jau gali atsivesti savo vaikus. Kažkas fotografavosi dar tada, kai aplink buvo visai kita santvarka. Kažkam nykštukai buvo vaikystės nuotykis, kažkam – įprasta miesto dalis, pro kurią praeidavai net nesusimąstydamas, kad vieną dieną tie trys maži vyrukai taps pusės amžiaus Šiaulių atminties liudininkais.

Tyliai skambėjo muzika. Žmonės bendravo, vaišinosi prie jubiliejaus stalo, dalinosi prisiminimais ir kalbėjo apie laikus, kai tie nykštukai dar buvo jauni ir išdykę. Apie miestą, kuriame tada gyvenome. Apie visai kitą santvarką. Apie mus pačius tada ir dabar.

Kai trys marmuriniai jubiliatai atgyja

Penkiasdešimtmetį galima pažymėti tortu. Galima – kalbomis. O galima padaryti taip, kad istorija, prie kurios pusę amžiaus žmonės fotografavosi, trumpam pradėtų judėti.

Taip į gimtadienį atėjo A. Pulkaunyko teatro trupė, kartu su VU kinetine trupe parodžiusi performansą-spektaklį „Dar vienas happy ending’as“.

Ir čia nuotraukos pasako daugiau nei oficialus programos sakinys.

Šalia nejudančių balto marmuro Šypsiaus, Gudriaus ir Sauliaus atsirado gyvi kūnai, judesys, teatras. Tai, kas penkiasdešimt metų stovi, tą vakarą gavo savo sceną.

Gal todėl šitas performansas taip natūraliai tiko jubiliejui. Mes visą vakarą kalbėjome apie laiką: kas išliko, kas pasikeitė, kokius save randame senose fotografijose. O čia prieš akis atsirado dar vienas būdas tą pačią istoriją papasakoti – ne žodžiais ir ne archyvinėmis nuotraukomis, o žmogaus judesiu.

„Norėjosi, kad tai būtų ne oficialus penkiasdešimtmečio paminėjimas, o tikras gimtadienis – su žmonėmis, jų atsineštomis nuotraukomis, prisiminimais ir istorijomis. Juk prie šitų nykštukų fotografavosi kelios šiauliečių kartos: keitėsi miestas, keitėmės mes, o jie liko tie patys. Man, kaip renginių inžinerijos lektoriui, buvo įdomu ir tai, kaip paprastą miesto objektą galima paversti vieta, kurioje žmonės ne tik stebi renginį, bet ir patys tampa jo dalimi. Manau, tą vakarą būtent taip ir nutiko“, – sakė vienas iš renginio sumanytojų ir organizatorių, VILNIUS TECH Kūrybinių industrijų fakulteto renginių inžinerijos lektorius Remigijus Ruokis.

Nykštukai liko savo vietoje.

Aplink juos keitėsi pasaulis.

„Jūs trys, aš vienas“

O paskui atėjo laikas kalbėtis su pačiais jubiliatais.

Pirmasis sveikinimas nebuvo oficiali kalba. Buvo išsitrauktas anksčiau parašytas kūrinys – truputį eilėraštis, truputį tostą primenantis pokalbis su trimis marmuriniais gražuoliais.

Jis prasidėjo labai paprastai:

„Jūs trys, aš vienas.
Jums balius, man darbas.“

Toliau – tas pats žmogiškas santykis su trimis ramiai sau gyvenančiais nykštukais. Kol žmogus laksto, dirba ir „vaikšto kaip skruzdė“, jie lieka trise. Stovi. Nesiskundžia. Niekur neskuba.

Ir kažkur tame žodžių žaisme atsiranda pavydas.

Ne jų amžiui. Ne marmurui.

Jų laisvei.

O visas kūrinys galiausiai nueina iki palinkėjimo, kurio penkiasdešimtmečio proga sunku būtų pranokti:

„Ir linkiu jums dar tūkstantį metų praleisti kartu.“

Po tokio palinkėjimo jau galėjo kalbėti ir kiti.

Vienas žmogus linkėjo trims jubiliatams įkvėpimo, būti mylimiems ir kuo dažniau mus aplankyti. Kažkas buvo raginamas atsisukti ir pats ką nors pasakyti. Kažkas kuklinosi. Kažkas juokėsi.

Ir jubiliejus po truputį virto tuo, kuo turbūt ir turėjo tapti – ne ceremonija, o žmonių susitikimu prie trijų senų pažįstamų.

Čia nebūtina sakyti didelių kalbų.

Galima tiesiog prisėsti. Galima atnešti fotografiją, kuri keturiasdešimt metų gulėjo šeimos albume. Galima užrašyti palinkėjimą ir įmesti jį į dėžę. Galima paragauti to, kas padėta ant jubiliejaus stalo. Galima prisiminti save vaiką.

O galima tiesiog pasižiūrėti į juos.

Nes penkiasdešimt metų miestui nėra labai daug. Žmogui – jau nemažai. Nykštukams, pasirodo, pats tas.

Ir gal todėl senos fotografijos šiandien tokios svarbios. Jose matome ne tik tris nykštukus. Matome save. Drabužius, kurių seniai nebeturime. Žmones, kurių galbūt jau nebėra. Vaikus, kurie užaugo. Miestą, kurio dalies irgi nebėra.

O jie lieka.

Šypsius, Gudrius ir Saulius.

Balto marmuro trijulė, kurią prieš penkiasdešimt metų Šiauliams paliko skulptorė Birutė Kasperavičienė.

Po metų prie jų fotografuosis dar kažkas. Po dešimties metų dabartinės mūsų nuotraukos jau atrodys senos. Po penkiasdešimties kažkas galbūt atsidarys mūsų dabar kuriamą filmą ir žiūrės į mus taip, kaip šiandien žiūrime į žmones senose Šiaulių fotografijose.

Ir tada vėl bus galima pasakyti tą patį:

jie nesikeičia, o mes keičiamės.

Su gimtadieniu, vyrai.

Penkiasdešimt jau yra.

Dabar – dar tūkstantį kartu.