Rugpjūčio 25-osios vakarą Šiaulių dviračių muziejuje pagaliau buvo galima iš arti apžiūrėti daiktą, apie kurį iki tol buvo galima kalbėti su šiokia tokia abejonės gaidele: ar tikrai du suaugę vyrai savo noru pasidarė raketą iš dviračio, atsisėdo ant jos dviese ir paleido save virš Neries?

Tikrai. Į „Šiaulių naktų“ susitikimą Andrius Mikšys ir Edvinas Pečiukėnas atsivežė „Pietinia raketą“ – tą patį veikiantį aparatą, kuriuo pirmosiose Baltijos šalyse surengtose „Red Bull Tandemynėse“ ne tik startavo, bet ir padarė tai, ko nepavyko nemažai daliai konkurentų – įveikė trasos kliūtį ir pasiekė finišą.

O kai šalia stov pati raketa i du žmonės, katrie joj sėdėja, istorija labai greit pasidara įdomesnė už techninius parametrus.

Tikslas buvo ne gražiai nukristi, o pasiekti finišą

„Tandemynėse“ taškai buvo skiriami ne vien už trasos įveikimą. Vertintas aparato dizainas, komandos prisistatymas, visas pasirodymas. Galėjai susirinkti publikos simpatijas, pastatyti beprotišką konstrukciją ir Neryje baigti taip įspūdingai, kad žmonės dar ilgai prisimintų.

Bet „Pietinia raketos“ pilotai turėjo paprastesnį ir kartu gerokai sunkesnį planą.

Pasiekti finišą.

Žiūrint iš šalies, kai kurios konkurentų konstrukcijos atrodė taip, lyg finišas apskritai būtų buvęs antraeilis dalykas. Vieni pakibdavo trasoje, kiti strigdavo, treti pradėdavo byrėti dar tada, kai, atrodytų, pats nuotykis tik prasided.

Buvo ir aparatų, kuriuos žiūrėti buvo vienas malonumas. Greta šiauliečių laukusi komanda buvo sukūrusi konstrukciją tarsi iš animacinio filmo – išbaigtą, spalvingą, su sava istorija.

Pilotų akimis, už dizainą ji net gavo mažiau balų, nei buvo verta. Tačiau vos pajudėjus nuo starto prasidėjo jau kita istorija: konstrukcija ėmė gyventi savo gyvenimą, šonai vaikščiojo, o vienam iš ekipažo narių matyti, kur visa tai važiuoja, buvo beveik neįmanoma.

Tada labai greitai supranti, kad tarp puikios idėjos ir aparato, kuris dar turi nuvažiuoti iki finišo, yra šioks toks skirtumas.

„Riba tarp drąsaus ir kvaila yr labai arti“

Susitikime paaiškėjo ir tai, ko nematyti trumpuose varžybų vaizdo įrašuose. Iš šalies gali atrodyti: atsisėdai, pasileidai ir laikaisi. Nelabai…

Trasoje reikėjo nuolat laviruoti, jausti savo kūną ir aparato reakciją. „Pietinia raketa“ turi ilgą bazę, todėl yra nelabai manevringa ir kartu labai jautri vairuotojo veiksmams. Vienas per ankstyvas ar per staigus pasukimas gali pakeisti viską.

Pilotai pasakojo, kad būtent posūkiai tapo vienu didžiausių netikėtumų. Ankstesnių panašių renginių trasose daugiau būdavo ilgų tiesių, nusileidimų, kalniukų, didesnių lankų. Čia reikėjo sukinėtis gerokai daugiau, nei buvo galima tikėtis žiūrint ankstesnius važiavimus.

Ir kažkur tada nuskambėjo sakinys, kuris turbūt geriausiai paaiškina visą šitą užsiėmimą: „Čia ta riba tarp drąsaus ir kvailo yra labai arti.“

Gal net arčiau negu finišo linija.

Valandą Šiauliai vis dėlto buvo kosmoso sostinė

Prieš susitikimą skelbėme nepatvirtintą informaciją, esą „Pietinia raketas“ pasiekts rezultats maždaug valandą buvo geriausias.

Po pokalbio su pilotais pagrindo atšaukti Šiaulių kosmoso programą neatsirado.

Jie kliūtį įveikė. Finišą pasiekė. O kol vėliau startavę konkurentai nepagerino rezultato, buvo tas trumpas ir labai malonus laiko tarpas, kai galėjome laikyti, kad dviračių aviacijos rekordas priklauso Šiauliams.

NASA ir šį kartą į Dviračių muziejų savo atstovų neatsiuntė, todėl oficialaus tarptautinio patvirtinimo vis dar neturime.

Gyvensime su tuo.

O ar skris dar kartą?

Kai prieš akis stovi sveika raketa, natūraliai kyla klausimas: tai kada vėl?

Vienareikšmio atsakymo kol kas nėra. Tokie renginiai nevyksta kas savaitgalį – jų geografija keliauja per skirtingus miestus ir Europos šalis, o komandos seka, kur atsiras kita galimybė dalyvauti.

Pokalbyje nuskambėjo ir „kitą vasarą dalyvausim“, ir atsargesnis „reikia palaukti“.

Tad Pietinio kosmoso programos uždarymo akto kol kas niekas nepasirašė.

O jeigu kažkur Europoje vėl atsiras trasa, kurioje du žmonės turės sėsti ant savo rankomis sukonstruoto aparato ir įrodyti, kad gravitacija tėra rekomendacinio pobūdžio taisyklė, žinome bent du šiauliečius, kuriems tokia mintis jau nebėra visiškai svetima.

Raketa muziejuje, uniformos – tautai

Po šou liko dar vienas svarbus Pietinio kosmoso programos klausimas.

Ką daryti paprastam žmogui, kuris raketos garaže neturi, virš Neries artimiausiu metu skristi neketina, bet vis tiek nori viešai deklaruoti savo kilmę?

Tam yra uniforma.

„ORIGINALS iš PIETINIA“ marškinėliai po šou lieka prekyboje.

Kaip šiuo klausimu skelbia pati Pietinio aprangos programa:

Esi iš populiariausia rajona Lietuvoj i neturi, pasauliui apie tai pranešančias, maikutes? Užsisakyk jau daba i po penkių darba dienų galiesi puoštis į nešiuot kasdien. Nu jei nebijai, ka pakvips. O jei rūpinies sava skleidžiamų fluidų kvapnumu imk antrą ant pasikeitima, tada viena džiūst, kitą nešioji.

SVARBU! Užsakyma pastabose būtinai įrašyk sava gimima metus.

Taigi raketos statyti nebūtina.

Galima pradėti nuo uniformos.

O paskui jau žiūrėsim.

Nes po vakaro Dviračių muziejuje liko gana aiškus įspūdis: „Pietinia raketas“ istorija prasidėjo ne tada, kai aparatas atsiplėšė nuo trasos, ir, panašu, tikrai nesibaigė tada, kai jis pasiekė finišą.

Raketa nusileida. Pilotai gyvi. Maikutes prekyboj. Pietinia kosmosa programa tęsiama.