Kol Šiauliai slėpėsi nuo lietaus, Botanikos sode žaidė šachmatais ir laukė sutemų su pelėdomis

Sekmadienio popietę virš Šiaulių kabėjo toks dangus, į kurį vis pasižiūri ir svarstai, ar dar spėsi iki lietaus. Botanikos sode šitas klausimas greitai tapo nebeaktualus – lietus atėjo, žmonės išsitraukė skėčius, glaudėsi kur sausiau, bet namo neskubėjo.

Ant stalų jau buvo išdėliotos šachmatų lentos, prie jų rinkosi žaidėjai, aplink būriavosi žiūrovai, o simultanas su Viktorija Čmilyte-Nielsen prasidėjo taip, kaip ir buvo suplanuotas.

Didmeistrė judėjo nuo vienos lentos prie kitos. Trumpas žvilgsnis į poziciją, ėjimas ir kelios akimirkos kitam žaidėjui pagalvoti, kol ji apeis likusias lentas ir vėl sugrįš.

Iš šalies buvo smagu stebėti ne tik pačius šachmatus, bet ir žmones. Vieni sekė konkrečią partiją, kiti vaikščiojo paskui Viktoriją, bandydami suprasti, ką ji pamatė lentoje per tas kelias sekundes. Žaidėjai tuo metu turėjo gerokai daugiau laiko, tačiau iš jų veidų buvo aišku, kad nuo to užduotis lengvesnė netampa. Visada atnaujinta „Šiaulių naktys 2026“ programa

Lietus tai sustiprėdavo, tai aprim­davo. Kažkas pasitraukdavo po skėčiu, kažkas arčiau medžių, paskui visi vėl grįždavo prie lentų. Botanikos sodas nuo vandens tik dar labiau sužaliavo, o simultanas įprastą sekmadienio pasivaikščiojimą po sodą pavertė gyvu susibūrimu, kuriame vis norėjosi prieiti prie kitos lentos ir pažiūrėti, kaip ten sekasi.

Pasibaigus šachmatams sodas neištuštėjo. Vieni žmonės išėjo, kiti atėjo, nemažai liko laukti vakaro tęsinio. Buvo laiko pasivaikščioti, pasišnekėti, palaukti, kol dangus bent trumpam užsuks lietų. Tuo metu ir pats sodas po truputį keitėsi – popietės šviesa traukėsi, po lietaus viskas aplink buvo šlapia, o medžiuose ir krūmuose atsirado vis daugiau tamsos.

Todėl 19.30 val. prasidėjęs susitikimas su ornitologe ir gamtos edukatore Ingrida Lagunavičiene čia jautėsi visai natūraliai. „Paslaptingasis pelėdų pasaulis“ nebuvo paskaita, kurią reikėtų uždaryti tarp keturių sienų. Klausantis apie naktinius paukščius buvo galima tuo pat metu dairytis į vakarėjantį Botanikos sodą ir bent trumpam pabandyti pačiam išgirsti daugiau nei įprastai.

Ingrida pasakojo apie pelėdų gyvenimą, jų klausą ir regėjimą, medžioklę bei neįtikėtinai tylų skrydį. Paaiškėjo, kodėl pelėdą kartais galima pamatyti tik tada, kai ji jau praskrido, ir kiek daug dalykų aplink save žmogus paprasčiausiai nepastebi. Kalba natūraliai pasisuko ir į mitus, kurių apie pelėdas per amžius prikurta turbūt ne mažiau nei apie bet kurį kitą mūsų kraštų paukštį. Visada atnaujinta „Šiaulių naktys 2026“ programa

Ypač praktiška susitikimo dalis buvo apie jaunus laukinius paukščius. Ką daryti pamačius pelėdžiuką ant žemės? Ar tikrai kiekvieną tokį paukštį reikia gelbėti? Kada įsikišti būtina, o kada geriausia tiesiog atsitraukti ir leisti gamtai pačiai atlikti savo darbą? Tokie klausimai iš teorinių labai greitai tampa praktiški, kai supranti, kad panašią situaciją gali pamatyti bet kuriame parke ar miške.

Kol kalbėjomės apie pelėdas, sodas vis labiau temo. Žmonės vis dar stovėjo ir klausėsi, nors diena nuo pat pradžių nebuvo iš tų, kurioms renginių organizatoriai užsisako gerą orą. Skėčiai tą vakarą buvo reikalingi, tačiau lietus nei simultano, nei vakarinio susitikimo nesugadino. Visada atnaujinta „Šiaulių naktys 2026“ programa

Gal net priešingai – šlapias ir pamažu temstantis Botanikos sodas pelėdų istorijoms tiko geriau už bet kokią salę.

Taip vienoje vietoje prabėgo kelios labai skirtingos „Šiaulių naktų“ valandos: popietę žmonės palinkę virš lentų bandė surasti geriausią ėjimą prieš šachmatų didmeistrę, o vakarėjant jau kėlė galvas į medžius ir klausėsi pasakojimų apie tuos, kurie savo gyvenimą pradeda tada, kai mes po truputį ruošiamės namo.

O tą vakarą namo niekas labai neskubėjo…

Kad toks ilgas ir lietingas vakaras galėtų tiesiog vykti – be skubėjimo, nepaisant oro ir su žmonėmis, kurie taip ir neišsiskirstė, – užkulisiuose reikėjo nemažai rankų. Už svetingumą ir pagalbą dėkojame VU Šiaulių akademijos Botanikos sodo direktoriui doc. dr. Martynui Kazlauskui, renginio moderatoriui Viktorui Gundajevui, kuratoriui Virgilijui Janulevičiui ir gausiam savanorių būriui, kuris tą vakarą buvo visur, kur jo reikėjo.