Kas būtų po tavo stikliuku? „Panelių sekretai“ prasidėjo nuo jausmų, o baigsis paslaptimis mieste

Kažkada sukurdavai mažą savo pasaulį, užkasdavai ir jo vietą parodydavai tik tam žmogui, kuriuo iš tikrųjų pasitikėjai.

Per „Šiaulių naktis XVI“ tas senas vaikystės žaidimas sugrįžo. Tik prieš pradedant gaminti naujus sekretus 12–17 metų merginos buvo pakviestos pagalvoti apie kur kas sudėtingesnį dalyką: jeigu šiandien turėčiau savo stikliuką, ką po juo paslėpčiau?

Taip 121 studijoje prasidėjo projekto „Panelių polimeriniai sekretai“ pirmasis susitikimas – ne nuo epoksidinės dervos, formelių ar technologijos, o nuo pokalbio apie tai, kas dedasi žmogaus viduje.

Ką pamatytum po savo stikliuku?

Psichoterapeutė, supervizorė ir lektorė Laura Pasavodskytė pokalbį su jaunosiomis dalyvėmis pradėjo nuo senojo „sekreto“ vaizdinio.

Kas būtų po mano stikliuku dabar? Ką ten sudėčiau? Ką galėčiau parodyti artimiausiam žmogui, o ko galbūt nenorėčiau rodyti niekam? Gal ten būtų svajonės, džiaugsmas, baimės, jautrumas, sunkiai išbūnami jausmai ar dalykai, kuriuos ilgą laiką nešiojamės tik savyje?

Ant stalo jau laukė įvairios smulkmenos, lapeliai, džiovintos gėlės ir kitos detalės. Laura kvietė ne ieškoti gražiausios, o pastebėti, kuri kažkodėl patraukia akį.

Ji pati rinkosi spalvą, kuri tuo metu priminė džiaugsmą, energiją, motyvaciją ir kažko laukimą. Tačiau netrukus šalia jos atsirado ir tamsesnė detalė.

Nes gyvenime nebūna vien džiaugsmo. Būna liūdesio, nerimo, abejonių, nuovargio. Todėl ir sekretas neprivalo būti vien gražus. Jis gali būti tikras.

Ką parodome kitiems, o ką pasiliekame sau?

Nuo mažų objektų pokalbis natūraliai persikėlė prie kasdienių situacijų, kurias jauni žmonės puikiai pažįsta. Draugė kažko paprašo. Daryti nenori, bet atsisakyti nejauku: ką ji pagalvos? Kokia tada aš draugė?

Kažkas pasako ką nors grubaus ar įžeidžiančio. Supyksti, susinervini, tačiau nieko nepasakai, nes gal paprasčiau patylėti ir išeiti.

Norėtum pasielgti kitaip, tačiau galvoje jau sukasi klausimai: kaip atrodysiu? Ką apie mane pagalvos? Kaip pasirodysiu?

Laura kalbėjo apie labai paprastą žmogaus poreikį – būti pamatytam, priimtam, mylimam ir svarbiam. Turėti bent vieną žmogų, kuriam iš tikrųjų rūpi.

Būtent dėl to kartais stengiamės išlaikyti tam tikrą savo įvaizdį ir nutylime tai, ką iš tiesų jaučiame. Tačiau nutylėtos emocijos niekur nedingsta.

Vieną kartą pasilaikai sau. Paskui antrą, trečią, ketvirtą. Kol vieną dieną užtenka visai mažos smulkmenos ir prasiveržia ne tik tai, kas nutiko dabar, bet ir visa, kas buvo sukaupta anksčiau.

Todėl viena svarbiausių pokalbio minčių buvo labai paprasta – savo jausmą pirmiausia reikia pastebėti ir rasti būdą jį išreikšti.

„Nejaukiai jaučiuosi“

Ir tada teorija labai greitai tapo tikru pokalbiu. Laura paklausė merginų, kaip jos jaučiasi čia ir dabar – tarp žmonių, kurių dalis viena kitos visiškai nepažįsta.

„Nejaukiai jaučiuosi tarp nepažįstamų žmonių“, – pasakė viena dalyvė.

Paaiškėjo, kad ji tokia ne viena. Kažkam buvo nedrąsu. Kažkam – smalsu. Kažkam – visai ramu. Fiziškai ne vienai buvo tiesiog karšta.

Bet. Ištarus garsiai „man nejauku“, pats nejaukumas šiek tiek sumažėjo. Nieko baisaus neatsitiko. Niekas nepasijuokė. Nereikėjo apsimesti, kad jautiesi kitaip.

Galima tiesiog pasakyti: taip, dabar man nejauku. Ir su tuo viskas gerai.

Sekretas nebūtinai turi būti išduotas

Pokalbis nevedė prie minties, kad dabar privalome visiems viską apie save papasakoti. Priešingai…

Gal yra dalykų, kuriais norėtume pasidalyti, tačiau šalia nėra žmogaus, su kuriuo jaustumėmės saugiai. Gal nenorime būti pažeidžiami. O gal savo vidinio pasaulio apskritai nenorime atskleisti – ir toks pasirinkimas taip pat gali būti mūsų.

Svarbiau pirmiausia pačiam suprasti, kas tame pasaulyje yra. Todėl merginos dar kartą grįžo prie savo pasirinktų objektų.

Kaip aš jaučiuosi? Ką rodau kitiems? Ko nerodau? Kas man svarbu? Kaip mane mato aplinkiniai ir kaip iš tikrųjų jaučiuosi pati?

Nebuvo būtina net mokėti paaiškinti, kodėl pasirinkta konkreti gėlė, spalva, širdelė ar kita detalė. Kartais pakanka pajusti: šitas kažkaip yra apie mane.

Sekretai pradėjo įgauti formą

Po pokalbio prasidėjo praktinė „Panelių polimerinių sekretų“ dalis su epoksido gaminių kūrėja Simona Saudargiene. Dabar jau reikėjo ne tik galvoti, bet ir dėlioti.

Džiovintos gėlės, lapeliai, širdelės, spalvos ir mažos detalės pamažu virto asmeninėmis kompozicijomis. Simona padėjo spręsti techninius klausimus – kaip sudėti elementus, kas liks matoma, kaip išdėstyti pasirinktus objektus, – tačiau nesprendė už pačias autores, koks turi būti jų sekretas.

• Jeigu norisi, kad širdelė matytųsi – paliekam ją matomą.
• Jeigu kažką norisi paslėpti giliau – galima paslėpti.
• Jeigu norisi dar pasidėlioti – dėliojam.

Nes nėra vieno teisingo sekreto.

Kūrybos metu dalyvės buvo kviečiamos prisiminti ir pokalbį: pastebėti, kaip jaučiasi, kas joms svarbu, kokį prisiminimą sukelia pasirinktas daiktas. Kartais maža gėlė ar lapelis gali reikšti daugiau negu ilgas paaiškinimas.

Taip pokalbis apie vidinį pasaulį pamažu virto daiktu, kurį jau galima laikyti rankose. Gal nuo šiandien – truputį labiau savimi Prieš visiškai pasineriant į kūrybą Laura merginoms paliko dar vieną mintį.

Gal yra kažkas, ką norėtųsi truputį dažniau parodyti kitiems. Truputį dažniau pasakyti, kaip iš tikrųjų jautiesi. Gal rečiau bandyti atitikti kitų sukurtą įvaizdį ir šiek tiek dažniau leisti sau būti savimi.

Nebūtina po vieno susitikimo pakeisti gyvenimo. Gal užtenka vieno mažo žingsnio. O gal šiandien nereikia net jo.

„Bet gal kažkas atsitiks“, – liko ore prieš prasidedant kūrybai.

Netrukus jų reikės ieškoti Kaštonų alėjoje

„Sekretų“ istorija nesibaigia 121 studijoje…

Projekto kuratorius Virgilijus Janulevičius merginoms papasakojo, kad jų sukurti darbai iškeliaus į miestą. Kaštonų alėjoje, kur Šiaulių kultūros centras jau įrengė dekoracijas prie apšvietimo stulpų, polimeriniai sekretai bus paslėpti žemėje tarp stulpų.

Tada prasidės jau kitas žaidimas.

Galima bus ateiti su draugais, vaikščioti Kaštonų alėja ir ieškoti. Eiti nuo vieno stulpo prie kito, kol kažkur žemėje pastebėsi: palauk, čia kažkas yra.

20:30 | Panelių polimeriniai sekretai paslaptys (Kūrybinių dirbtuvių ekspozicijos atidarymas)

Gal tai bus tavo draugės sekretas. Gal visiškai nepažįstamo žmogaus. O gal surasi savąjį.

Taip senas vaikystės žaidimas po daugelio metų grįš beveik ten pat, kur prasidėjo – į žemę, po atviru dangumi ir į žmogaus smalsumą.

Tik po stikliuku šįkart bus ne vien graži gėlytė.

Ten bus mažytė kažkieno būsena, prisiminimas, džiaugsmas, nerimas, svajonė ar dalykas, kurio gal net nereikia mokėti paaiškinti.

Reikia tik pasilenkti ir pasižiūrėti. Nes kartais tam, kad parodytum mažą savo pasaulio dalį, visai nebūtina išduoti visų savo sekretų.