Festivalis žiūrovui prasideda tada, kai scenoje užsidega šviesos, o komandai, kai dar reikia iškrauti techniką, išnarplioti laidus, patikrinti garsą, sustatyti kameras ir suprasti, kodėl vakar veikęs sprendimas šiandien staiga turi savo nuomonę.
Būtent į tokią auditoriją po atviru Šiaulių miesto dangumi paskutinėmis vasaros dienomis įžengė VILNIUS TECH Kūrybinių industrijų fakulteto renginių inžinerijos studentai.
Čia nebuvo nei įprastų auditorijoms suolų, nei galimybės ramiai pakelti ranką ir pasitikslinti užduotį.
Buvo „Šiaulių naktys XVI“, gyvi renginiai, judantys žmonės, vis trumpėjantis pasiruošimo laikas ir viena paprasta taisyklė – esi komandoje, padedi ten, kur tavęs tuo metu reikia.
Vieną akimirką studentai galėjo filmuoti reportažą miesto gatvėje, kitą – stebėti vaizdą prie pulto, vėliau tikrinti technikos nustatymus, įrašinėti transliaciją ar kartu su kitais gabenti įrangą į naują vietą.
Festivalio užkulisiai greitai išmokė, kad šviesa, garsas ir vaizdas nėra trys atskiros disciplinos. Renginyje jos turi susitikti vienu metu, tada, kai scenoje jau stovi atlikėjas, o publika laukia.
Taip atsiskleižia dalykai, kurių neįrašysi į technikos instrukciją…
Kaip kelias valandas išlaikyti dėmesį. Kaip neprarasti svarbaus kadro, kai aplink vienu metu vyksta dešimtys kitų istorijų. Kaip suprasti kompoziciją ne sustabdytame paveikslėlyje, o nuolat judančiame renginyje. Kaip pasirūpinti technika ir kartu nepamesti žmogaus, kuriam visa tai kuriama.
Visi padėjo visiems, nes festivalis kitaip neveikia. Jeigu vienoje vietoje prireikdavo papildomų rankų, jos atsirasdavo. Jeigu reikėjo greitai perimti kitą darbą, nebuvo laiko aiškintis, kieno pareigybės aprašyme jis įrašytas.
Taip būsimi specialistai tapo žmonėmis, nuo kurių darbo priklausė renginio vaizdas, garsas ir atmintis.
Prieš naujas užduotis kryptį parodydavo scenos techninių sprendimų profesionalai – VILNIUS TECH Kūrybinių industrijų fakulteto lektorius, festivalio įkūrėjas Remigijus Ruokis ir jo kolega Tomas Laugalis. Tačiau po paaiškinimų vis tiek ateidavo akimirka, kai reikėdavo pačiam žiūrėti, klausytis, spręsti ir prisiimti atsakomybę už rezultatą.
Šioje vasaros praktikoje grūdinosi būsimieji Renginių inžinerijos programos trečiakursiai Ignas Jonkus, Augustė Drublionytė, Erika Petrauskaitė, Julija Šikulova ir Simas Burinskas. Kartu su jais festivalio ritmu gyveno viena iš savanorių vadovių, MKST pirmakursė Saulė Kaikarytė, bei jos draugė Simona Janavičiūtė.
VILNIUS TECH komandai talkino medijų kūrėjai iš Šiaulių valstybinės kolegijos – Greta Peikštenytė, Sandra Adomaitytė, Domantas Švetkauskas, Mantas Urnikis ir Erikas Steponkus.
O kol užkulisiuose buvo gaudomas garsas, derinamas vaizdas ir skaičiuojamos sekundės, scenos gigantus publikai pristatė Urtė Skablauskaitė, o scenos darbų eigą valdė Gabrielė Jankevičiūtė.
Festivalio metu jie visi buvo viena komanda. Vieni dažniau matė sceną per kameros ekraną, kiti – nuo pulto, iš užkulisių ar nešdami techniką tarp renginių, tačiau nė vienas darbas nebuvo atskirtas nuo bendro rezultato. Net geriausias kadras neatsiranda be šviesos, transliacija – be garso, o šou – be žmonių, kurie suspėja padaryti tai, ko žiūrovas dažniausiai nė nepastebi.
Rudenį jų vėl lauks auditorijos ir kompleksiniai darbai. Tik dabar teorines užduotis jie galės matuoti ne vien pažymiais. Po „Šiaulių naktų XVI“ atsirado kitas matas: ar tavo sprendimas veikia tamsoje, triukšme, skubant, šalia laukiant žiūrovams ir scenai jau gyvenant savo gyvenimą.
Jeigu veikia – vadinasi, grūdinimasis pavyko. Be panikos ir be vandens. Šviesa, garsas, vaizdas – skamba kaip pašaukimas…
Informaciniai partneriai
Didieji partneriai
Partneriai
Maistas, vaišės, gėrimai
0 Komentarų