Vieniems prireikė lempučių, sparnų, skėčio ar Super Mario kostiumo. Kitiems – mikrofono, ledinio Šiaulių jūros vandens, daugybės savanorystės naktų ar gebėjimo apšviesti sceną taip, kad pats liktum jos šešėlyje. O viena šviesa Šiaulių bulvare dega jau beveik penkiasdešimt metų – trijų mažų balto marmuro nykštukų pavidalu.

Šiemet „Šiaulių naktys“ ieškojo šviesiausių žmonių ir asmenybių, tačiau vakaro pabaigoje paaiškėjo, kad šviesa šiame mieste turi gerokai daugiau reikšmių, nei telpa viename žodyje.

Iš pradžių viskas atrodė kaip smagus Naktų žaidimas. Jeigu jau eini į festivalį, kuriam tamsa yra beveik privaloma dekoracija, kodėl neatsinešus savo šviesos?

Žmonės atsinešė. Ir ne po vieną lemputę kišenėje

Šiaulių gatvėmis vaikščiojo fėjos ir ateiviai, švietė sparnai, skėčiai, kostiumai, o tarp jų atsirado net žmogus, kuriam iki visiško Super Mario trūko nebent vamzdžio, į kurį būtų galima įšokti. Būtent Julių Gorį, tą vakarą virtusį Super Mario, publika išrinko ryškiausiu vakaro dalyviu.

Greta jo švietė Mindaugas ir Ieva – Žvaigždė ir Mėnulis. Jiems atiteko antroji vieta, tačiau kur kas gražesnis už užimtą vietą yra kitas skaičius – devyni. Tiek metų jie ypatingai ruošiasi „Šiaulių naktims“, sugalvoja, kuo taps šįkart, ir sugrįžta į miestą ne vien pasižiūrėti šventės, bet patys ją kurti.

Aplink juos tą vakarą susidarė visas mažas Naktų pasaulis. Sonata Atstopienė su komanda atkeliavo kaip „Nakties fėjos“ – mažos mergaitės su sparneliais ir mama, Edvinas Ūdra su komanda tapo „Ašmenimis“, o dvynukės Elija ir Milena Mačernytės – šviečiančiais „Azure“ ir „Two Time“ personažais.

Pro šalį galėjo pravažiuoti Justinos Baltulytės su komanda „Paspirtukas iš sodo“, pasirodyti fėja Dora ir burtininke tapusi Gabrielė Baranauskaitė, praslinkti Liepos Gundajevaitės „Skraidantis skėtis“ ar iš kažkur labai toli atskridę Artūras ir Jolanta – Ateiviai. O tarp visų jų švietė ir Arūnė – Šviesiukė.

Čia nebuvo pralaimėjusių

Visi buvo pastebėti, apdovanoti ir išlydėti su rėmėjų dovanomis, nes žmogus galėjo tiesiog ateiti į renginį. Tačiau šitie žmonės ruošėsi. Galvojo, klijavo, konstravo, siuvo, puošė vaikus, įkalbėjo draugus ar šeimą ir galiausiai atsinešė į miestą kažką savo.

Gal vienai nakčiai. Bet būtent iš tokių vienų naktų ir susideda festivalio atmintis. Tik šviesa tą vakarą buvo ne vien ta, kurią galima pamatyti fotografijoje.

Scenoje buvo prisiminti žmonės, kurių darbai „Šiaulių naktims“ ir pačiam miestui šviečia visai kitaip. Tada vienoje istorijoje labai keistai, bet kartu labai šiaulietiškai susitiko eilėraščiai, ledinis vanduo, pelėdžiukas, scenos prožektoriai, savanorių šypsenos ir trys marmuriniai nykštukai.

Roberta Stonkutė šiemet uždegė SLAM – ne lemputėmis, o žodžiais. Zubovų rūmų pievoje vykęs SLAM+ parodė, kiek šviesos gali atsirasti tada, kai žmogus gauna mikrofoną ir kelias minutes būti išgirstas.

Tuo metu treneris Remigijus Daugėla jau daugybę metų renkasi gerokai šaltesnį būdą žadinti šiauliečius. Kai miestas žiemą traukia pirštines ir ieško šilumos, jo žmonės lipa į Šiaulių jūrą. Per tuos metus žiemos maudynės užgrūdino ne vieną šiaulietį, o aplink vieną iš pirmo žvilgsnio beprotišką sumanymą susibūrė bendruomenė.

Šalia jų atsiranda ir visai kitokie darbai. Dariaus Linkevičiaus sukurtas festivalio pelėdžiukas per laiką iš piešinio virto personažu – tuo mažu stilingu Naktų gyventoju, kurį jau atpažįsti net neskaitęs, kas parašyta šalia.

O kai reikia, kad visa tai iš tikrųjų būtų matoma tamsoje, kažkur už scenos dirba Domas Kančiauskas. Apšvietėjo darbas turi šiokią tokią ironiją: kuo geriau jį padarai, tuo mažiau kas galvoja apie žmogų, kuris jį padarė.

Žmonės mato atlikėją, sceną, spalvas ir fotografijose sustabdytą vakarą. Todėl bent šįkart į šviesą buvo išvestas ir tas, kuris paprastai pats ją nukreipia į kitus.

Festivaliai apskritai pilni tokių žmonių

Kol vieni mato renginio pradžią ir pabaigą programoje, savanoriai žino visai kitą laiką. Tą, kuriame yra pasiruošimas, lakstymas, dingę daiktai, paskutinės minutės sprendimai, nuovargis ir valandos, kai kava jau seniai nebepadeda.

Tokiose Naktimis vis dar šypsosi Ieva Biliūnaitė. Už tą plačią šypseną sunkiausiomis festivalio valandomis Naktų mohikanė ir buvo pastebėta šiemet.

Kažkur tame pačiame festivalio šešėlyje daugybę metų sukasi ir Martynas Jevarauskas. Pats ne visada matomas, jo darbai – gerokai labiau.

Tokie žmonės tiesiog ateina, kai jų reikia, padaro tai, ką reikia padaryti, ir kitais metais kažkodėl vėl sugrįžta. Kol vieną dieną supranti, kad be jų pasakodamas festivalio istoriją jau paliktum skylę.

Ir gal todėl visai natūraliai nuo žmonių, kurie su „Šiaulių naktimis“ gyvena metus po metų, vakaro pasakojimas nuėjo iki tų, kurie mieste laukia mūsų jau beveik pusę amžiaus.

Šypsius, Gudrius ir Saulius niekur neskuba

Trys balto marmuro nykštukai Kaštonų alėjoje matė Šiaulius dar tada, kai daugelio šiandieninių Naktų dalyvių šiame pasaulyje nė nebuvo. Skulptorė Birutė Kasperavičienė juos sukūrė apie 1976–1977 metus, puošiant naujai sutvarkytą Šiaulių pėsčiųjų bulvarą.

Nuo tada miestas aplink juos keitėsi daugybę kartų. Keitėsi vitrinos ir grindinys, drabužiai ir muzika, fotoaparatus pakeitė telefonai. Vaikai, kadaise fotografuoti prie nykštukų, užaugo ir šiandien prie jų atsiveda kitus vaikus.

Todėl šiemet, minint jų penkiasdešimtmečio istoriją, apdovanojimas už iki šiol gyvą Birutės Kasperavičienės kūrybos šviesą teko jos šeimai – sūnui Dominykui Kasperavičiui ir anūkei.

Ir tada visas tas iš pirmo žvilgsnio labai margas vakaras susidėliojo…

Super Mario ir trys marmuriniai nykštukai. Žvaigždė ir Mėnulis bei žmogus, žiemą vedantis kitus į ledinį vandenį. Fėjos, Ateiviai ir savanoriai, kuriems po kelių bemiegių parų patiems jau turbūt nebeprošal būtų ant nugaros prisitvirtinti atsarginę bateriją. Skraidantis skėtis, pelėdžiukas, SLAM žodžiai ir žmogus, kuris už scenos jungia tikras lempas.

Atrodo, nieko bendro, o iš tiesų – viskas apie tą patį. Apie norą ne tik ateiti į miestą ir pasiimti tai, ką jis tą vakarą siūlo, bet ir palikti jame truputį savęs.

„Šiaulių naktys“ baigėsi. Lemputės užgeso, kostiumai sugrįžo į spintas, scenos išardytos.

Bet, pasirodo, ne visa šviesa yra išjungiama.

Apie žmones Remigijus perklausos vakarą kalbėjo ilgai. Ir tam buvo priežastis. Paprastai albumo nugarėlėje ieškome dainų pavadinimų, atlikėjų, leidėjo ir kelių techninių eilučių smulkiu šriftu. „A GirDž`!?!“ atveju vien kūrinių neužteko – norėta, kad fiziniame leidinyje liktų ir vardai tų, be kurių tų kūrinių festivalyje apskritai nebūtų buvę kam įrašyti, nufilmuoti, apšviesti, įgarsinti, parodyti, o muzikantų – kam pasitikti.

Todėl šalia keturių plokštelės pusių ir jose nugulusių grupių bei kūrinių atsirado „Šiaulių naktų XV“ STAFF. Ne anoniminė „festivalio komanda“, o konkretūs žmonės su vardais ir pavardėmis.

Pirmiausia – savanoriai. Jų vadai Ineta Martynaitytė, Ieva Biliūnaitė ir Artūras Grublys, o kartu su jais festivalį ant savo pečių laikė Agnė Vaišvilaitė, Artūras Grublys, Augustė Kaminskaitė, Austėja Mickutė, Austėja Lapinskaitė, Beatričė Glazauskaitė, Eglė Prelgauskaitė, Gabrielė Biliūnaitė, Goda Matulaitė, Izabelė Liekytė, Justina Jacunskaitė, Marta Sabuckytė, Martynas Jevarauskas, Nojus Jevarauskas, Rusnė Zapalskytė, Saulė Karaliūtė, Saulė Morkūnaitė, Vakarė Kaltanaitė, Viltė Skablauskaitė ir Viltė Lunskytė.

Tai tie žmonės, apie kuriuos perklausoje ir buvo pasakyta, kad festivalio lankytojas jų darbo dažnai net nepastebi. Jie neša, veža, palydi, suranda, paruošia, pamaitina ir išsprendžia. Kai atlikėjo „hospitality rideryje“ įrašytas konkretus gėrimas, kažkas turi nuo ryto važinėti po parduotuves ir jį surasti. Kai muzikantas atvyksta į miestą, kažkas turi pasirūpinti, kad jis atsidurtų ten, kur turi būti. Ir kai visa tai padaryta gerai, publika apie tai nieko nežino.

„Tai yra standartas visame pasaulyje ir mes tų standartų laikomės todėl, kad norime būti ne šūdai, o grūdai“, – būtent kalbėdamas apie šitą nematomą festivalio pusę perklausoje sakė Remigijus.

Tačiau savanoriai – tik pirmasis ilgo sąrašo sluoksnis. Albumo vizualinį veidą ir kartu didelę dalį paties festivalio vaizdo kūrė Diana Kuprytė – „A Girdžžž“ ir „Šiaulių naktų“ dizainerė bei vykdančioji prodiuserė. Urtė Skablauskaitė rūpinosi renginių VIP koordinavimu, Simona Janavičiūtė – renginių vadyba ir vedė „A Girdžžž #3“, Gabrielė Jankevičiūtė valdė „A Girdžžž“ sceną, Vaiva Vaitkevičiūtė – socialinius tinklus, o Linas Karickas – „miestonaujienos.lt“, „melomanai.lt“ ir „naktys.lt“.

Toliau prasideda visas miestas festivalio viduje. Giedrė Brazlauskaitė rūpinosi „Šviečiančio žmogaus“, „Šviesiausio žmogaus“ ir Naktinio tinklinio vadyba, Arvydas Vaičiulis koordinavo DJ sceną, Viktoras Gundajevas prodiusavo festivalio filmų programą, o Virgilijus ir Danguolė Janulevičiai – jaunuomenės renginius. Evelina Liaugaudaitė kuravo „KILOWAC VIII“, Tomas Laugalis buvo atsakingas už TV ir interneto transliacijų prodiusavimą, Erikas Steponkus – už logistiką, Ernesta Šimkienė – už Dailės galerijos renginių vadybą.

Ir tada prieiname prie žmonių, kurių darbas tiesiogiai persikėlė į griovelius dabar besisukančiose plokštelėse. Paulius Jasiūnas prodiusavo „Šiaulių naktų“ klipus ir kūrė albumo dainų garso dizainą CD bei medijoms. Vladas Straupas aka AnalogFather kūrė vinilo garso dizainą. Paulius Trijonis dar festivalyje atliko daugiakanalį garso įrašą. Tai trys skirtingi proceso taškai tarp gyvai scenoje nuskambėjusios dainos ir tos pačios dainos, kurią dabar galima išgirsti nuleidus adatą ant plokštelės.

Festivalio personažų dizainą kūrė Lina Žutautė, o Rimantas Kmita albume įvardytas kaip „Šiaulių naktų“ simbolis.

Vaizdas turėjo savo nemažesnę komandą. Festivalį kameromis fiksavo Augustė Drublionytė, Erika Petrauskaitė, Ignas Jonkus, Julija Šikulova, Juozapas Jukna ir Robertas Tamošiūnas. Ignas Jonkus vėliau montavo festivalyje grojusių grupių dainų vaizdo įrašus ir buvo festivalio vaizdo įrašo režisierius. Būtent todėl QR kodas albume nėra tiesiog nuoroda į dar vieną interneto puslapį – už jo slepiasi dar viena to paties festivalio versija, tik jau sudėta iš kamerų užfiksuotų akimirkų.

Kad tos kameros apskritai turėtų ką gražiai matyti, dirbo apšvietimo grupė – Remigijus Petravičius, Kęstutis Ivoška, Viktorija Žilinskaitė Vytė ir Domas Kančauskas. Apie jų darbą Remigijus perklausoje pasakojo atskirai: profesionaliai parinkti mažesni šviestuvai ir jų kiekis gali dešimties metrų sceną žiūrovo akyse paversti gerokai didesne. Scena fiziškai nepasikeičia – pasikeičia tai, kaip ją matome.

Kad kartu su vaizdu liktų ir tai, dėl ko visas šitas reikalas apskritai prasidėjo – gyva muzika, – dirbo įgarsinimo grupė: Viačeslavas Grigorjevas, Patrikas Grigorjevas ir Mindaugas Butkus. O nuo scenos paimtas daugiakanalis Pauliaus Trijonio garso įrašas vėliau pradėjo ilgą kelionę per suvedimus, grupių ir jų garso režisierių rankas, kol galiausiai pasiekė Vladą Straupą ir Paulių Jasiūną.

Todėl dabar jau šiek tiek kitaip skamba perklausoje nuskambėjęs klausimas – kiek žmonių telpa vienoje dainoje? Pasirodo, kartais gerokai daugiau, negu žmonių tuo metu stovi ant scenos.

Ir dar tie, kurių vardai albume virsta logotipais

Šalia žmonių albumo nugarėlėje liko ir organizacijos bei partneriai, be kurių dalies šių darbų nebūtų buvę. Albumą dalinai finansavo LATGA, informaciniais partneriais tapo miestonaujienos.lt, melomanai.lt, naktys.lt ir BALTICUM, o prie festivalio prisidėjo Šiaulių kultūros centras, Šiaulių miesto savivaldybė, VILNIUS TECH, sixteenmedia, Splius, Salda, 2Go, OWEXX, RS2, ELGA, Generalis, Lemona, Basamedia ir Laurema.

Vienoje albumo vietoje paliktas QR kodas su labai konkrečia paskirtimi: jį nuskenavus galima pamatyti visų albume esančių grupių festivalinius vaizdo įrašus. Taip vinilas ir vaizdas susijungia į vieną archyvą – gali klausytis įrašo, o paskui pamatyti sceną, kurioje jis gimė.

Leidinio apačioje lieka ir jo pasas: © A Girdžžž / Šiaulių naktys, ℗ 2026 REAKCIJA, 010.

Atrodytų, smulkus tekstas albumo nugarėlėje. Tačiau perskaičius visus vardus jis tampa dar viena plokštelės puse – tik šita negroja.

Joje surašyti žmonės, kurie padarė, kad grotų kitos keturios.

Plokštelė sukasi, kažkas klausosi muzikos, kažkas apžiūrinėja viršelį, kažkas jau spėjo pastebėti detalę, kurios kitas dar nematė, o Remigijus pasakoja. Ir kuo ilgiau jis pasakoja, tuo aiškiau darosi, kad šį vakarą perklausomas ne vien dvigubas „A Girdž?!“ vinilas. Perklausomi maždaug dveji metai darbo, nors pati mintis galvoje gyveno dar ilgiau.

„Gal kokius trejus metus svajotas dalykas, apie kurį mes bijojom pagalvoti, kad būtų fainai“, – pradžią prisiminė Remigijus, „A Girdž!?! organizatorius, prodiuseris, Vilnius TECH kūrybinių industrijų fakulteto, renginių inžinerijos lektorius.

Prieš dvejus metus tas „būtų fainai“ jau tapo konkrečiu sprendimu: jeigu „Šiaulių naktys“ ir „A Girdž!?!“ įrašinėja gyvai grojančias grupes, tie įrašai neturi likti tik kompiuteriuose ir medijose. Festivalis gali turėti savo fizinę laikmeną – tikrą albumą, kurį galima paimti į rankas, klausyti, saugoti ar kažkam padovanoti.

Ruokis tam turi daug paprastesnį paaiškinimą. Jis nenorėjo dar vieno festivalinio suvenyro – „ne kokio gintaro gabaliuko su užrašu Šiauliai“ ar tik marškinėlių.

Norėjosi daikto, kurį galėtum paduoti į miestą atvykusiam žmogui ir pasakyti: „Girdi, čia bus normalaus muzono.“

Dabar toks daiktas jau guli ant stalo, tačiau iki jo reikėjo nueiti ilgesnį kelią, nei galima numanyti žiūrint į dvi gražiai supakuotas plokšteles.

Metai vien grupėms ir daugybė progų viskam sugriūti

Maždaug metus truko atlikėjų ir kūrinių atranka. Čia prasideda festivalio gyvenimas, kurio publika paprastai nemato: laiškai, skambučiai, vadybininkai, leidimai, įrašų perklausos, susitarimai ir nauji susitarimai po ankstesnių susitarimų.

Remigijus juokavo, kad su lietuviais dirbti ypač įdomu, nes jie nenuspėjami: dalis atlikėjų turi vadybininkus, vieni vadybininkai geresni, kiti prastesni, o kiekvieną kūrinį vis tiek reikia suderinti.

Dar yra viena paprasta problema – gyvas įrašas lieka gyvas. Organizatoriams gali atrodyti, kad pasirodymas puikus ir daina tiesiog privalo patekti į albumą, tačiau grupė perklauso savo koncertą ir nusprendžia: „Nekažką pagrojom.“

Niekas nesiginčija. Atlikėjams palikta laisvė spręsti, ar jie nori būtent tokiu savo pasirodymu likti plokštelėje.

Albume atsirado ir ankstesnių festivalių kūrinių. Pradžioje iš jų buvo atrinkti penki, vėliau prisidėjus jiems, sumanymas išaugo iki 4 vinilo pusės, pilnaverčio dvigubo vinilo.

Remigijus Ruokis perklausos metu prisipažino, kad net jeigu projektui nebūtų pavykę gauti finansavimo, vargu ar būtų jo atsisakęs – būtų dėjęs savo pinigus, prašęs draugų pagalbos ir ieškojęs kitų kelių.

Albumo leidybą dalinai finansavo LATGA, kuri itin rimtai žiūri į autorines teises, ir tikrai supranta tų kūrėjų ir melomanų lūkesčius, kuriems gyvas atlikimas ir skambesys yra labai svarbus. Pats vakaras labai gerai parodė, kad finansavimas yra tik viena mažytė viso proceso dalis.

Viršelis, kuriam vieną dieną nebereikėjo jokių argumentų

Apie albumo dizainą perklausoje kalbėjome beveik tiek pat, kiek apie muziką. Pirmieji variantai, pasak Remigijaus, jau buvo geri: veikė spalvos, buvo festivalio charakteris, atsirado kryptis.

Tačiau vėliau dizainerė Diana Kuprytė pateikė sprendimą, po kurio ilgų diskusijų nebereikėjo.

„Man taip – VAU! Supratau, kad čia, va čia tiesa yra. Čia viskas gerai“, – prisiminė jis.

Nuo tos vietos nuspręsta nebetaupyti pačios idėjos sąskaita. Atsirado atverčiamas „gatefold“ viršelis, fotografijos, atlikėjų informacija, kontaktai, QR kodai ir visa vidinė albumo struktūra.

Ruokis pasakojo, kad galutinis sprendimas nustebino net su vinilais dirbančius žmones – reakcija buvusi maždaug tokia:

„Wow! Dar tokio viršelio nebuvo.“

Vienas smagiausių dizainerės sprendimų paaiškėja tik pradėjus klausyti plokštelių. Dvigubas albumas įprastai turi A, B, C ir D puses, tačiau „A Girdž?!“ jų nėra.

Keturios pusės čia pavadintos G, R, D ir Ž – keturiomis paties festivalio pavadinimo raidėmis. Jos taip ir užrašytos ant plokštelių viršelių ir label’ų.

Atrodo nedidelis pokštas, tačiau būtent tokios detalės padaro albumą savu, o ne dar viena muzikos kompiliacija standartinėje pakuotėje.

Viduje yra pačių atlikėjų pasirinktos fotografijos, informacija apie grupes ir jų vadybos kontaktai. Jei perklausęs albumą atrandi grupę, kurią norėtum pasikviesti koncertuoti, leidinys net palieka kelią ją surasti.

Nuskenavus QR kodą galima pereiti prie gyvų albume esančių kūrinių vaizdo įrašų. Beje juos padėjo sutvarkyti vaizdo komandos vadovas Tomas Laugalis ir visus vaizdo klipus permontavęs VilniusTech renginių inžinerijos studentas Ignas Jonkus.

Remigijus šią technologinę albumo dalį paaiškino gerokai paprasčiau: gali gulėti lovoje, žiūrėti į savo „plazmą“, pasileisti dainą – „tau gerai ir jiems gerai“.

Vladas Straupas paaiškino, kodėl šitą daiktą reikia ne tik apžiūrėti

Kai plokštelė pradėjo groti, apie kitą jos pusę prabilo Vladas Straupas, padaręs vinilui garso dizainą. Vinilui garsas ruošiamas kitaip, todėl tai nėra paprasčiausiai tas pats skaitmeninis failas, perkeltas į kitą laikmeną.

Pasak jo, vinilui paruoštas masteris leidžia išlaikyti gyvesnį ir autentiškesnį koncertinio garso pojūtį, o skaitmeniniame ar kompaktiniame variante garsas labiau kompresuojamas, suspaudžiamas ir išlyginamas.

Tą vakarą buvo ir kuo tai išgirsti – Vladas atkreipė dėmesį į gerai skambančią perklausos aparatūrą, kurią su akustika buvo paruošęs vinilo fanas Viktoras Matačius. Ir tada pati perklausos idėja pasidarė daug aiškesnė. Susirinkome ne vien parodyti naują leidinį ar nusifotografuoti su viršeliu.

Po dvejų metų darbo pagaliau buvo galima normaliai atsisėsti ir išgirsti rezultatą taip, kaip jis buvo ruošiamas skambėti.

Kiek žmonių telpa vienoje dainoje

Remigijus tą vakarą atkakliai vardijo žmones, kurie paprastai lieka už kadro todėl, kad norėjosi padėkoti. Visa albumo istorija iš esmės yra pasakojimas apie tai, kiek skirtingų profesijų ir rankų reikia, kol viena gyvai festivalyje atlikta daina gali atsidurti vinile ir CD.

Pirmiausia koncertą reikia kokybiškai įrašyti. Tada garsą reikia suvesti, o čia, kaip buvo pabrėžta perklausoje, neužtenka tiesiog būti garso suvedimo specialistu – reikia suprasti muziką, su kuria dirbi.

Po suvedimo ateina garso dizaino ir paruošimo konkrečiai laikmenai etapas. Jau suvestus kūrinius Ruokis dalijo skirtingiems specialistams: vieni keliaudavo Vladui Straupui, kiti Pauliui Jasiūnui.

Tuo pat metu koncertas filmuojamas šešiomis kameromis. Režisieriai gyvai renkasi vaizdus, tačiau visų kamerų medžiaga išsaugoma, o vėliau koncertai montuojami dar kartą. Ir ne vien tam, kad būtų gražu.

Siekiama, kad vaizdas kuo tiksliau atitiktų muziką: jeigu tuo momentu svarbus konkretus muzikantas ar instrumentas, žiūrovas turi jį ir matyti.

Galutinis klipas turi ne pagražinti koncertą iki neatpažįstamumo, o kuo tiksliau sugrąžinti žmogų į tai, kas iš tikrųjų vyko scenoje.

Net scenos dydis nėra toks paprastas dalykas, kaip atrodo žiūrovui. Ruokis pasakojo apie apšvietimo profesionalus, kurie, tinkamai pasirinkę mažesnius šviestuvus ir jų kiekį, dešimties metrų sceną vaizde gali paversti tokia, kuri atrodo lyg keturiolikos. Žiūrovas mato didelį koncertą, tačiau nemato visos inžinerijos, dėl kurios jis toks atrodo.

„Norime būti ne šūdai, o grūdai“

Tada pokalbis priėjo prie žmonių, kurių darbo dažniausiai išvis niekas nefotografuoja – savanorių. Jie festivalyje ne tik pasitinka publiką.

Jie neša, veža, gamina maistą, rūpinasi atlikėjais, sprendžia jų problemas, lydi ir atlieka daugybę mažų darbų, kurių niekas nepastebi tol, kol visi jie atlikti.

Vienas tokių darbų – atlikėjų „hospitality raideriai“, svetingumo sąrašai, kuriuose grupės nurodo, ko joms reikės atvykus.

Ruokis pasakojo, kad tą pačią dieną žmonės nuo septynių ryto važinėjo po parduotuves ieškodami konkrečių maisto produktų, gaiviųjų gėrimų ir kitų dalykų kitą dieną grosiančioms grupėms. Ne todėl, kad festivalis nori vaidinti prabangą, o todėl, kad taip dirbama profesionaliuose festivaliuose.

Ir būtent čia nuskambėjo viena geriausių viso vakaro frazių: „Tai yra standartas visame pasaulyje ir mes tų standartų laikomės todėl, kad norime būti ne šūdai, o grūdai.“

Po sekundės Ruokis dar pasitikslino: „Tai visai neblogai sekasi, ane?“

Ir turbūt tai buvo viena iš tų vietų, kur jokio oficialesnio festivalio misijos aprašymo nebereikėjo.

Ne atributika, o muzikos istorijos gabalas

„A Girdž?!“ albume susitinka dalinai skirtingų metų festivalio įrašai, todėl jis jau dabar yra daugiau nei vieno savaitgalio muzikinė nuotrauka. Per perklausą Ruokis prisiminė ir ankstesnę Šiaulių alternatyvios muzikos festivalių tradiciją, iš kurios išaugo dabartinis „A Girdž?!“, bei kalbėjo apie Šiaulius kaip miestą, galintį susigrąžinti Lietuvos Šiaurės Mančesterio alternatyvios muzikos sostinės vardą.

Todėl fizinis leidinys jam nėra vien festivalio atributika. Per vakarą kelis kartus grįžo mintis, kad tokia laikmena reikalinga muzikos istorijai. Ir tai nebeatrodo labai pompastiška, kai pradedi vardyti, kas joje iš tikrųjų lieka: atlikėjai, gyvi jų kūriniai, fotografijos, festivalio vaizdai, dizainerės sumanymai, garso ir apšvietimo žmonių darbas, operatoriai, montuotojai, fotografai, savanoriai ir konkretus Šiaulių muzikinio gyvenimo laikas.

Skaitmeninis failas gali pasimesti, platformos pasikeičia, socialinių tinklų įrašus užkasa kiti įrašai. Plokštelė lieka. Gal todėl perklausos metu Ruokis jau galėjo sau leisti ir dar vieną gana naglą sakinį: „Būkim tokie, būkim nagli – mes pirmi Lietuvoj dabar pagal daugelį parametrų.“ Nes pirmas bandymas buvo rinktinis, bet ne live Ukrainos grupės “TaRuta” ir lietuvių kūrėjų bei atlikėjų paramos albumas “Saint Javelin”.

O tada, po visų pasakojimų apie dvejus metus darbo, grupes, vadybininkus, garso suvedimą, šešias kameras, dizainą, apšvietimą, savanorius ir po parduotuves ieškomus atlikėjų skanėstus, atėjo pats paprasčiausias vakaro momentas. Reikėjo apversti plokštelę ir klausyti toliau.

Tik čia net ir plokštelės pusės priminė, kad „A Girdž!?! #3“ nelabai norėjo būti toks, kaip visi. Ne A, B, C ir D. o G, R, D ir Ž.

Ir galų gale visa dvejų metų istorija susivedė į labai paprastą dalyką: sėdėjome Šiauliuose ir klausėmės, kaip ji pagaliau skamba. Jau greitai žinosime ir datą rugsėjį, kai galėsime perklausyti ir LATGA salėje visi kartu su grupėmis ir melomanais.

Kai albumo nugarėlėje nebeužtenka vietos žmonėms

Prieš padedant tašką šitoje istorijoje lieka dar viena plokštelės pusė, kurios ant patefono neuždėsi. Albumo nugarėlėje „Šiaulių naktų XV“ komanda surašyta vardais ir pavardėmis. Sąmoningai. Kad po kelerių ar keliolikos metų liktų ne tik grupės ir dainos, bet ir žmonės, dėl kurių visa tai galėjo įvykti.

Savanorių komandai vadovavo Ineta Martynaitytė, Ieva Biliūnaitė ir Artūras Grublys, o kartu su jais festivalyje dirbo Agnė Vaišvilaitė, Augustė Kaminskaitė, Austėja Mickutė, Austėja Lapinskaitė, Beatričė Glazauskaitė, Eglė Prelgauskaitė, Gabrielė Biliūnaitė, Goda Matulaitė, Izabelė Liekytė, Justina Jacunskaitė, Marta Sabuckytė, Martynas Jevarauskas, Nojus Jevarauskas, Rusnė Zapalskytė, Saulė Karaliūtė, Saulė Morkūnaitė, Vakarė Kaltanaitė, Viltė Skablauskaitė ir Viltė Lunskytė. Artūras Grublys albume įrašytas ir tarp savanorių – nebekartojame jo antrą kartą vien tam, kad formaliai atkartotume titrus.

Už skirtingas festivalio dalis atsakomybę dalijosi Urtė Skablauskaitė, koordinavusi renginių VIP, Simona Janavičiūtė, dirbusi renginių vadyboje ir vedusi „A Girdžžž #3“, Gabrielė Jankevičiūtė, prižiūrėjusi „A Girdžžž“ sceną, Vaiva Vaitkevičiūtė, dirbusi su socialiniais tinklais, ir Linas Karickas, rūpinęsis „miestonaujienos.lt“, „melomanai.lt“ bei „naktys.lt“. Giedrė Brazlauskaitė buvo atsakinga už „Šviečiančio žmogaus“, „Šviesiausio žmogaus“ ir Naktinio tinklinio vadybą, Arvydas Vaičiulis koordinavo DJ sceną, Viktoras Gundajevas prodiusavo festivalio filmų programą, Virgilijus ir Danguolė Janulevičiai – jaunuomenės renginius, Evelina Liaugaudaitė kuravo „KILOWAC VIII“, Tomas Laugalis prodiusavo TV ir interneto transliacijas, Erikas Steponkus rūpinosi logistika, o Ernesta Šimkienė – Dailės galerijos renginiais.

Festivalį kameromis fiksavo Augustė Drublionytė, Erika Petrauskaitė, Ignas Jonkus, Julija Šikulova, Juozapas Jukna ir Robertas Tamošiūnas, o Ignas Jonkus dar tapo festivalio grupių dainų vaizdo montažo ir festivalio vaizdo įrašo režisieriumi. Šviesą kūrė Remigijus Petravičius, Kęstutis Ivoška, Viktorija Žilinskaitė Vytė ir Domas Kančauskas, įgarsinimo komandoje dirbo Viačeslavas Grigorjevas, Patrikas Grigorjevas ir Mindaugas Butkus. Festivalio personažų dizainą kūrė Lina Žutautė, o Rimantas Kmita albume liko įrašytas kaip „Šiaulių naktų“ simbolis.

Ir štai tik tada pradedi suprasti, kodėl Remigijus perklausos metu taip atkakliai skaitė pavardes. Plokštelėje galima išsaugoti penkiolika dainų. Vaizdo įrašuose – koncertus. Fotografijose – sceną ir žmonių veidus. Bet jeigu neužrašysi vardų tų, kurie visa tai nešė, statė, jungė, švietė, filmavo, koordinavo, vežiojo ir prižiūrėjo, po keliolikos metų jų niekas nebeatkurs.

Todėl jie ir liko ant albumo. Nes muzika groja nuo plokštelės. O, kad ji apskritai galėtų groti, pirmiausia reikia žmonių.

Plokštelė sukasi, kažkas klausosi muzikos, kažkas apžiūrinėja viršelį, kažkas jau spėjo pastebėti detalę, kurios kitas dar nematė, o Remigijus pasakoja. Ir kuo ilgiau jis pasakoja, tuo aiškiau darosi, kad šį vakarą perklausomas ne vien dvigubas „A Girdž?!“ vinilas. Perklausomi maždaug dveji metai darbo, nors pati mintis galvoje gyveno dar ilgiau.

„Gal kokius trejus metus svajotas dalykas, apie kurį mes bijojom pagalvoti, kad būtų fainai“, – pradžią prisiminė Remigijus, „A Girdž!?! organizatorius, prodiuseris, Vilnius TECH kūrybinių industrijų fakulteto, renginių inžinerijos lektorius.

Prieš dvejus metus tas „būtų fainai“ jau tapo konkrečiu sprendimu: jeigu „Šiaulių naktys“ ir „A Girdž!?!“ įrašinėja gyvai grojančias grupes, tie įrašai neturi likti tik kompiuteriuose ir medijose. Festivalis gali turėti savo fizinę laikmeną – tikrą albumą, kurį galima paimti į rankas, klausyti, saugoti ar kažkam padovanoti.

Ruokis tam turi daug paprastesnį paaiškinimą. Jis nenorėjo dar vieno festivalinio suvenyro – „ne kokio gintaro gabaliuko su užrašu Šiauliai“ ar tik marškinėlių.

Norėjosi daikto, kurį galėtum paduoti į miestą atvykusiam žmogui ir pasakyti: „Girdi, čia bus normalaus muzono.“

Dabar toks daiktas jau guli ant stalo, tačiau iki jo reikėjo nueiti ilgesnį kelią, nei galima numanyti žiūrint į dvi gražiai supakuotas plokšteles.

Metai vien grupėms ir daugybė progų viskam sugriūti

Maždaug metus truko atlikėjų ir kūrinių atranka. Čia prasideda festivalio gyvenimas, kurio publika paprastai nemato: laiškai, skambučiai, vadybininkai, leidimai, įrašų perklausos, susitarimai ir nauji susitarimai po ankstesnių susitarimų.

Remigijus juokavo, kad su lietuviais dirbti ypač įdomu, nes jie nenuspėjami: dalis atlikėjų turi vadybininkus, vieni vadybininkai geresni, kiti prastesni, o kiekvieną kūrinį vis tiek reikia suderinti.

Dar yra viena paprasta problema – gyvas įrašas lieka gyvas. Organizatoriams gali atrodyti, kad pasirodymas puikus ir daina tiesiog privalo patekti į albumą, tačiau grupė perklauso savo koncertą ir nusprendžia: „Nekažką pagrojom.“

Niekas nesiginčija. Atlikėjams palikta laisvė spręsti, ar jie nori būtent tokiu savo pasirodymu likti plokštelėje.

Albume atsirado ir ankstesnių festivalių kūrinių. Pradžioje iš jų buvo atrinkti penki, vėliau prisidėjus jiems, sumanymas išaugo iki 4 vinilo pusės, pilnaverčio dvigubo vinilo.

Remigijus Ruokis perklausos metu prisipažino, kad net jeigu projektui nebūtų pavykę gauti finansavimo, vargu ar būtų jo atsisakęs – būtų dėjęs savo pinigus, prašęs draugų pagalbos ir ieškojęs kitų kelių.

Albumo leidybą dalinai finansavo LATGA, kuri itin rimtai žiūri į autorines teises, ir tikrai supranta tų kūrėjų ir melomanų lūkesčius, kuriems gyvas atlikimas ir skambesys yra labai svarbus. Pats vakaras labai gerai parodė, kad finansavimas yra tik viena mažytė viso proceso dalis.

Viršelis, kuriam vieną dieną nebereikėjo jokių argumentų

Apie albumo dizainą perklausoje kalbėjome beveik tiek pat, kiek apie muziką. Pirmieji variantai, pasak Remigijaus, jau buvo geri: veikė spalvos, buvo festivalio charakteris, atsirado kryptis.

Tačiau vėliau dizainerė Diana Kuprytė pateikė sprendimą, po kurio ilgų diskusijų nebereikėjo.

„Man taip – VAU! Supratau, kad čia, va čia tiesa yra. Čia viskas gerai“, – prisiminė jis.

Nuo tos vietos nuspręsta nebetaupyti pačios idėjos sąskaita. Atsirado atverčiamas „gatefold“ viršelis, fotografijos, atlikėjų informacija, kontaktai, QR kodai ir visa vidinė albumo struktūra.

Ruokis pasakojo, kad galutinis sprendimas nustebino net su vinilais dirbančius žmones – reakcija buvusi maždaug tokia:

„Wow! Dar tokio viršelio nebuvo.“

Vienas smagiausių dizainerės sprendimų paaiškėja tik pradėjus klausyti plokštelių. Dvigubas albumas įprastai turi A, B, C ir D puses, tačiau „A Girdž?!“ jų nėra.

Keturios pusės čia pavadintos G, R, D ir Ž – keturiomis paties festivalio pavadinimo raidėmis. Jos taip ir užrašytos ant plokštelių viršelių ir label’ų.

Atrodo nedidelis pokštas, tačiau būtent tokios detalės padaro albumą savu, o ne dar viena muzikos kompiliacija standartinėje pakuotėje.

Viduje yra pačių atlikėjų pasirinktos fotografijos, informacija apie grupes ir jų vadybos kontaktai. Jei perklausęs albumą atrandi grupę, kurią norėtum pasikviesti koncertuoti, leidinys net palieka kelią ją surasti.

Nuskenavus QR kodą galima pereiti prie gyvų albume esančių kūrinių vaizdo įrašų. Beje juos padėjo sutvarkyti vaizdo komandos vadovas Tomas Laugalis ir visus vaizdo klipus permontavęs VilniusTech renginių inžinerijos studentas Ignas Jonkus.

Remigijus šią technologinę albumo dalį paaiškino gerokai paprasčiau: gali gulėti lovoje, žiūrėti į savo „plazmą“, pasileisti dainą – „tau gerai ir jiems gerai“.

Vladas Straupas paaiškino, kodėl šitą daiktą reikia ne tik apžiūrėti

Kai plokštelė pradėjo groti, apie kitą jos pusę prabilo Vladas Straupas, padaręs vinilui garso dizainą. Vinilui garsas ruošiamas kitaip, todėl tai nėra paprasčiausiai tas pats skaitmeninis failas, perkeltas į kitą laikmeną.

Pasak jo, vinilui paruoštas masteris leidžia išlaikyti gyvesnį ir autentiškesnį koncertinio garso pojūtį, o skaitmeniniame ar kompaktiniame variante garsas labiau kompresuojamas, suspaudžiamas ir išlyginamas.

Tą vakarą buvo ir kuo tai išgirsti – Vladas atkreipė dėmesį į gerai skambančią perklausos aparatūrą, kurią su akustika buvo paruošęs vinilo fanas Viktoras Matačius. Ir tada pati perklausos idėja pasidarė daug aiškesnė. Susirinkome ne vien parodyti naują leidinį ar nusifotografuoti su viršeliu.

Po dvejų metų darbo pagaliau buvo galima normaliai atsisėsti ir išgirsti rezultatą taip, kaip jis buvo ruošiamas skambėti.

Kiek žmonių telpa vienoje dainoje

Remigijus tą vakarą atkakliai vardijo žmones, kurie paprastai lieka už kadro todėl, kad norėjosi padėkoti. Visa albumo istorija iš esmės yra pasakojimas apie tai, kiek skirtingų profesijų ir rankų reikia, kol viena gyvai festivalyje atlikta daina gali atsidurti vinile ir CD.

Pirmiausia koncertą reikia kokybiškai įrašyti. Tada garsą reikia suvesti, o čia, kaip buvo pabrėžta perklausoje, neužtenka tiesiog būti garso suvedimo specialistu – reikia suprasti muziką, su kuria dirbi.

Po suvedimo ateina garso dizaino ir paruošimo konkrečiai laikmenai etapas. Jau suvestus kūrinius Ruokis dalijo skirtingiems specialistams: vieni keliaudavo Vladui Straupui, kiti Pauliui Jasiūnui.

Tuo pat metu koncertas filmuojamas šešiomis kameromis. Režisieriai gyvai renkasi vaizdus, tačiau visų kamerų medžiaga išsaugoma, o vėliau koncertai montuojami dar kartą. Ir ne vien tam, kad būtų gražu.

Siekiama, kad vaizdas kuo tiksliau atitiktų muziką: jeigu tuo momentu svarbus konkretus muzikantas ar instrumentas, žiūrovas turi jį ir matyti.

Galutinis klipas turi ne pagražinti koncertą iki neatpažįstamumo, o kuo tiksliau sugrąžinti žmogų į tai, kas iš tikrųjų vyko scenoje.

Net scenos dydis nėra toks paprastas dalykas, kaip atrodo žiūrovui. Ruokis pasakojo apie apšvietimo profesionalus, kurie, tinkamai pasirinkę mažesnius šviestuvus ir jų kiekį, dešimties metrų sceną vaizde gali paversti tokia, kuri atrodo lyg keturiolikos. Žiūrovas mato didelį koncertą, tačiau nemato visos inžinerijos, dėl kurios jis toks atrodo.

„Norime būti ne šūdai, o grūdai“

Tada pokalbis priėjo prie žmonių, kurių darbo dažniausiai išvis niekas nefotografuoja – savanorių. Jie festivalyje ne tik pasitinka publiką.

Jie neša, veža, gamina maistą, rūpinasi atlikėjais, sprendžia jų problemas, lydi ir atlieka daugybę mažų darbų, kurių niekas nepastebi tol, kol visi jie atlikti.

Vienas tokių darbų – atlikėjų „hospitality raideriai“, svetingumo sąrašai, kuriuose grupės nurodo, ko joms reikės atvykus.

Ruokis pasakojo, kad tą pačią dieną žmonės nuo septynių ryto važinėjo po parduotuves ieškodami konkrečių maisto produktų, gaiviųjų gėrimų ir kitų dalykų kitą dieną grosiančioms grupėms. Ne todėl, kad festivalis nori vaidinti prabangą, o todėl, kad taip dirbama profesionaliuose festivaliuose.

Ir būtent čia nuskambėjo viena geriausių viso vakaro frazių: „Tai yra standartas visame pasaulyje ir mes tų standartų laikomės todėl, kad norime būti ne šūdai, o grūdai.“

Po sekundės Ruokis dar pasitikslino: „Tai visai neblogai sekasi, ane?“

Ir turbūt tai buvo viena iš tų vietų, kur jokio oficialesnio festivalio misijos aprašymo nebereikėjo.

Ne atributika, o muzikos istorijos gabalas

„A Girdž?!“ albume susitinka dalinai skirtingų metų festivalio įrašai, todėl jis jau dabar yra daugiau nei vieno savaitgalio muzikinė nuotrauka. Per perklausą Ruokis prisiminė ir ankstesnę Šiaulių alternatyvios muzikos festivalių tradiciją, iš kurios išaugo dabartinis „A Girdž?!“, bei kalbėjo apie Šiaulius kaip miestą, galintį susigrąžinti Lietuvos Šiaurės Mančesterio alternatyvios muzikos sostinės vardą.

Todėl fizinis leidinys jam nėra vien festivalio atributika. Per vakarą kelis kartus grįžo mintis, kad tokia laikmena reikalinga muzikos istorijai. Ir tai nebeatrodo labai pompastiška, kai pradedi vardyti, kas joje iš tikrųjų lieka: atlikėjai, gyvi jų kūriniai, fotografijos, festivalio vaizdai, dizainerės sumanymai, garso ir apšvietimo žmonių darbas, operatoriai, montuotojai, fotografai, savanoriai ir konkretus Šiaulių muzikinio gyvenimo laikas.

Skaitmeninis failas gali pasimesti, platformos pasikeičia, socialinių tinklų įrašus užkasa kiti įrašai. Plokštelė lieka. Gal todėl perklausos metu Ruokis jau galėjo sau leisti ir dar vieną gana naglą sakinį: „Būkim tokie, būkim nagli – mes pirmi Lietuvoj dabar pagal daugelį parametrų.“ Nes pirmas bandymas buvo rinktinis, bet ne live Ukrainos grupės “TaRuta” ir lietuvių kūrėjų bei atlikėjų paramos albumas “Saint Javelin”.

O tada, po visų pasakojimų apie dvejus metus darbo, grupes, vadybininkus, garso suvedimą, šešias kameras, dizainą, apšvietimą, savanorius ir po parduotuves ieškomus atlikėjų skanėstus, atėjo pats paprasčiausias vakaro momentas. Reikėjo apversti plokštelę ir klausyti toliau.

Tik čia net ir plokštelės pusės priminė, kad „A Girdž!?! #3“ nelabai norėjo būti toks, kaip visi. Ne A, B, C ir D. o G, R, D ir Ž.

Ir galų gale visa dvejų metų istorija susivedė į labai paprastą dalyką: sėdėjome Šiauliuose ir klausėmės, kaip ji pagaliau skamba. Jau greitai žinosime ir datą rugsėjį, kai galėsime perklausyti ir LATGA salėje visi kartu su grupėmis ir melomanais.

Kai albumo nugarėlėje nebeužtenka vietos žmonėms

Prieš padedant tašką šitoje istorijoje lieka dar viena plokštelės pusė, kurios ant patefono neuždėsi. Albumo nugarėlėje „Šiaulių naktų XV“ komanda surašyta vardais ir pavardėmis. Sąmoningai. Kad po kelerių ar keliolikos metų liktų ne tik grupės ir dainos, bet ir žmonės, dėl kurių visa tai galėjo įvykti.

Savanorių komandai vadovavo Ineta Martynaitytė, Ieva Biliūnaitė ir Artūras Grublys, o kartu su jais festivalyje dirbo Agnė Vaišvilaitė, Augustė Kaminskaitė, Austėja Mickutė, Austėja Lapinskaitė, Beatričė Glazauskaitė, Eglė Prelgauskaitė, Gabrielė Biliūnaitė, Goda Matulaitė, Izabelė Liekytė, Justina Jacunskaitė, Marta Sabuckytė, Martynas Jevarauskas, Nojus Jevarauskas, Rusnė Zapalskytė, Saulė Karaliūtė, Saulė Morkūnaitė, Vakarė Kaltanaitė, Viltė Skablauskaitė ir Viltė Lunskytė. Artūras Grublys albume įrašytas ir tarp savanorių – nebekartojame jo antrą kartą vien tam, kad formaliai atkartotume titrus.

Už skirtingas festivalio dalis atsakomybę dalijosi Urtė Skablauskaitė, koordinavusi renginių VIP, Simona Janavičiūtė, dirbusi renginių vadyboje ir vedusi „A Girdžžž #3“, Gabrielė Jankevičiūtė, prižiūrėjusi „A Girdžžž“ sceną, Vaiva Vaitkevičiūtė, dirbusi su socialiniais tinklais, ir Linas Karickas, rūpinęsis „miestonaujienos.lt“, „melomanai.lt“ bei „naktys.lt“. Giedrė Brazlauskaitė buvo atsakinga už „Šviečiančio žmogaus“, „Šviesiausio žmogaus“ ir Naktinio tinklinio vadybą, Arvydas Vaičiulis koordinavo DJ sceną, Viktoras Gundajevas prodiusavo festivalio filmų programą, Virgilijus ir Danguolė Janulevičiai – jaunuomenės renginius, Evelina Liaugaudaitė kuravo „KILOWAC VIII“, Tomas Laugalis prodiusavo TV ir interneto transliacijas, Erikas Steponkus rūpinosi logistika, o Ernesta Šimkienė – Dailės galerijos renginiais.

Festivalį kameromis fiksavo Augustė Drublionytė, Erika Petrauskaitė, Ignas Jonkus, Julija Šikulova, Juozapas Jukna ir Robertas Tamošiūnas, o Ignas Jonkus dar tapo festivalio grupių dainų vaizdo montažo ir festivalio vaizdo įrašo režisieriumi. Šviesą kūrė Remigijus Petravičius, Kęstutis Ivoška, Viktorija Žilinskaitė Vytė ir Domas Kančauskas, įgarsinimo komandoje dirbo Viačeslavas Grigorjevas, Patrikas Grigorjevas ir Mindaugas Butkus. Festivalio personažų dizainą kūrė Lina Žutautė, o Rimantas Kmita albume liko įrašytas kaip „Šiaulių naktų“ simbolis.

Ir štai tik tada pradedi suprasti, kodėl Remigijus perklausos metu taip atkakliai skaitė pavardes. Plokštelėje galima išsaugoti penkiolika dainų. Vaizdo įrašuose – koncertus. Fotografijose – sceną ir žmonių veidus. Bet jeigu neužrašysi vardų tų, kurie visa tai nešė, statė, jungė, švietė, filmavo, koordinavo, vežiojo ir prižiūrėjo, po keliolikos metų jų niekas nebeatkurs.

Todėl jie ir liko ant albumo. Nes muzika groja nuo plokštelės. O, kad ji apskritai galėtų groti, pirmiausia reikia žmonių.

Fotografijos muziejuje tą dieną kava turėjo savo laiką. Niekas jos negėrė paskubomis, niekas nebėgo su puodeliu rankoje į kitą susitikimą. Čia buvo galima sustoti, pauostyti, paragauti, palyginti ir pabandyti suprasti, kiek daug gali slėptis, atrodytų, paprastame kavos puodelyje.

Per XVI-ąsias „Šiaulių naktis“ į susitikimą su „Crooked Nose & Coffee Stories“ įkūrėjais Emanueliu Rykliu ir Inga Pieslikaite-Rykliene susirinkę kavos smalsuoliai leidosi į degustaciją, kurioje svarbus buvo ne tik skonis.

Viename puodelyje kažkas atrado uogas, kitame – šokolado natas, dar kitame gaudė citrusus. Buvo uostoma, ragaujama, lyginama, klausiama ir, žinoma, diskutuojama. Nes paaiškėjo, kad du žmonės gali ragauti tą pačią kavą ir joje atrasti visiškai skirtingus dalykus.

Ir būtent dėl to renginys buvo toks smagus. Degustacija labai greitai virto gyvu pokalbiu apie kavą, jos kelią, aromatus, skonį ir mūsų pačių įpročius. Emanuelis ir Inga dalijosi tuo, ką žino, o susirinkusieji tikrai nesėdėjo tyliai laukdami kito puodelio – klausimų ir smalsumo netrūko.

Norintys galėjo įsigyti ir Emanuelio knygą „Tebūnie kava“, parsinešti ją su autoriaus autografu, o kartu – gal ir šiek tiek pasikeitusį santykį su tuo kasdieniu gėrimu, apie kurį, pasirodo, dar tiek daug nežinome.

Bilietas į degustaciją suteikė vietą prie stalo. Tačiau tai, kas prie jo nutiko, jau buvo sunkiau įkainojama: geri skoniai, naujos žinios, juokas, pokalbiai ir žmonės, kuriems vienam vakarui buvo tiesiog smagu kartu tyrinėti kavą.

Prieš renginį sakėme, kad yra žmonių, kurie geria kavą, ir tokių, kurie vieną vakarą supranta, kad iki tol jos dar nebuvo ragavę.

Po šio vakaro, panašu, pastarųjų Šiauliuose šiek tiek padaugėjo.

Devynis „Šiaulių naktų“ sezonus 121 studija vis sugalvoja, kaip madą išvesti ten, kur jos niekas nesitiki. Ji jau buvo užlipusi ant Fotografijos muziejaus stogo, susitikusi su motociklais ir keturkojais, taškiusis fontane, bridusi per putų debesis, o šiemet nusprendė nebesėdėti vietoje ir išėjo tiesiai į miestą.

Rugpjūčio 28-osios vakarą Danguolės Janulevičienės siuvimo kursų dalyvės, Virgilijus Janulevičius ir visa aplink 121 studiją susibūrusi kompanija užsuko dar vieną savą „Šiaulių naktų“ istoriją. Tik šįkart vieno podiumo jai jau buvo maža.

„PANAVARO“, „PANAŠOKA“, „PANAGROJA“, „PANAMADA“ ir galiausiai „PANAKTIŠOKIAI“ virto viena ilga vakaruška, prasidėjusia mieste ir pasibaigusia ten, kur jau sunku buvo atskirti, kas čia atlikėjas, kas žiūrovas, o kas prieš penkias minutes tik šiaip užėjo pasižiūrėti ir kažkodėl jau sukasi bendrame šokyje.

Veiksmas nebetilpo vien į sceną

Rugpjūčio 28-osios vakarą jis išėjo į miestą. Viskas prasidėjo dar iki Kamerinės salės. Vakaro dalyviai pajudėjo per miestą, ir tai, kas programoje galėjo atrodyti tiesiog kaip eisena, gyvai tapo pirmuoju vakaro veiksmu.

Panelės, šokėjai, muzikantai, tautinio kostiumo detalės greta džinsų, judesys, muzika ir smalsūs praeivių žvilgsniai – „PANAVARO“ nešė būsimą vakarą miesto gatvėmis dar iki jam prasidedant scenoje.

Čia ir slypėjo visa šių metų sumanymo esmė – tautinis kostiumas neturėjo būti uždarytas spintoje, folkloras – paliktas vien scenai, šiuolaikinis šokis – atskirtas nuo tradicinio, o mada – demonstruojama tik einant podiumu.

Visa tai buvo išleista pasivaikščioti po miestą.

Skirtingi žingsniai į vieną vakarą

Kamerinėje salėje prasidėję „PANAŠOKA“ ir „PANAGROJA“ pratęsė tai, ką jau buvo pradėjusi eisena. Čia vienas šalia kito atsidūrė labai skirtingi žmonės ir labai skirtingos judesio bei muzikos kalbos.

Vaikų ir jaunimo tautinių šokių ansamblis „Šėltinis“, šiemet minintis 45 metų veiklos jubiliejų ir vienijantis apie 300 įvairaus amžiaus šokėjų, atsinešė ilgametę Šiaulių tautinio šokio tradiciją.

Šiaulių meno mokyklos „Dance mix“ – visai kitą energiją. 2022 metais susibūrusi Lietuvos ir Ukrainos vaikų bei jaunimo komanda parodė, kad žmonėms nebūtina kalbėti ta pačia gimtąja kalba, kai jie moka susikalbėti judesiu.

Šilalės „Gers smuoks“ atsivežė jauną, gyvą Žemaitijos folklorą, o „Vieversėlis“ – beveik trijų dešimtmečių patirtį, liaudies dainas, instrumentinę muziką, šokius ir žaidimus.

Dalyvavo, grojo ir labai gražiai dainavo Šilalės r. sav. kultūros centro Laukuvos kultūros namų vaikų folkloro ansamblis ,,Dūzginėlis“.

Tą vakarą niekam nereikėjo aiškintis, kuris šokis „teisingesnis“.

Iš anksto žadėta vakaronė pagaliau tapo tuo, kuo turėjo tapti –  bendru vakarėliu. „Vieversėlis“, „Gers smuoks“, „Šėltinis“, „Dance mix“, „Dūzginėlis“, kiti vakaro dalyviai ir į Kamerinę salę susirinkę žmonės pamažu susimaišė į vieną margą kompaniją.

Skambėjo liaudies muzika ir dainos, sukosi šokiai, prasidėjo žaidimai.

Vieniems žingsniai buvo pažįstami nuo vaikystės. Kiti dairėsi į šalia stovintį ir bandė suprasti, kuri koja dabar turi keliauti pirmyn. Tretiems, matyt, tai apskritai buvo pirmas toks susitikimas su folkloru.

Devyneri metai ir nė vieno tokio paties vakaro

Žiūrint į šių metų nuotraukas sunku neprisiminti, nuo ko visa tai prasidėjo. 2017-aisiais Tilžės gatvės kieme buvo „Talkučkė“ ir prisiminimas apie Šiaulių siuvėjišką praeitį.

Paskui atsirado „Dermantins“, „Naktiniai“, „Naktinė strojkė“, „Reflexio“, motociklų energiją pagavusios „Motypės“, keturkojus į mados istoriją įtraukusios „Šuniškos naktys“, fontanuose besitaškiusios „Pliuškės“ ir pernai Didždvario gimnazijos skverą vaikystės sapnu pavertę „Labanaktukai“.

Buvo siuvamos rankinės, naktiniai, apsauginės priemonės, pižamos ir pliušinukai. Podiumais tapo kiemai, aikštės, Fotografijos muziejaus stogas, fontanas ir miesto skveras.

Šiemet podiumu trumpam tapo ir pats miestas.

Devinti metai „Šiaulių naktyse“ užsibaigė ne vien nauju mados performansu. „PANAVARO“, „PANAŠOKA“, „PANAGROJA“, „PANAMADA“ ir „PANAKTIŠOKIAI“ susijungė į vieną ilgą vakarą apie tai, kaip senos tradicijos gali gyventi tarp šiandienos žmonių.

O dabar 121 studijai ir „Šiaulių naktims“ lieka vienas visai įdomus klausimas.

Jeigu per devynerius 121 studijos veiklos metus jau spėjom siūti, lipti ant stogo, važiuoti motociklais, vedžioti podiumu šunis, taškytis fontane, paskęsti putose ir paleisti paneles su visa vakaruška į miestą – ką, po galais, reikės sugalvoti dešimtiems?

Jie trise. Vis dar tie patys. O mums per tą laiką pavyko užaugti, pasenti, pakeisti santvarką, miestą, šukuosenas, automobilius, muziką, darbus ir turbūt po kelis kartus nuomonę apie gyvenimą.

Šiaulių trims nykštukams – penkiasdešimt.

Ir kažkaip nesinorėjo šito jubiliejaus paversti oficialiu minėjimu, kuriame kas nors pasako kalbą, kas nors paploja, visi nusifotografuoja ir išsiskirsto. Penkiasdešimt metų mieste praleidusiems nykštukams labiau tiko gimtadienis.

Todėl atsirado jubiliejaus stalas. Atsirado specialiai pagaminta dėžė. Atsirado vietos senoms fotografijoms, palinkėjimams, prisiminimams ir žmonėms.

Į dėžę buvo galima mesti senas išsaugotas ar iš naujo atspausdintas nuotraukas, kuriose gyvena anų laikų Šiauliai ir, žinoma, jie – Šypsius, Gudrius ir Saulius (vardai išgalvoti redaktoriaus). Fotografijas suskaitmeninsime. Jos nedings atgal į stalčius – taps mūsų kuriamo pasakojimo ir filmo apie tris nykštukus dalimi.

Tą vakarą labai tiksliai nuskambėjo viena paprasta mintis:

„Jie nesikeič, o mes keičiamės.“

Tie trys vis dar čia. O fotografijose šalia jų – vis kiti mes.

Kažkada prie jų stovėjo vaikai, kurie šiandien jau gali atsivesti savo vaikus. Kažkas fotografavosi dar tada, kai aplink buvo visai kita santvarka. Kažkam nykštukai buvo vaikystės nuotykis, kažkam – įprasta miesto dalis, pro kurią praeidavai net nesusimąstydamas, kad vieną dieną tie trys maži vyrukai taps pusės amžiaus Šiaulių atminties liudininkais.

---

Tyliai skambėjo muzika. Žmonės bendravo, vaišinosi prie jubiliejaus stalo, dalinosi prisiminimais ir kalbėjo apie laikus, kai tie nykštukai dar buvo jauni ir išdykę. Apie miestą, kuriame tada gyvenome. Apie visai kitą santvarką. Apie mus pačius tada ir dabar.

Kai trys marmuriniai jubiliatai atgyja

Penkiasdešimtmetį galima pažymėti tortu. Galima – kalbomis. O galima padaryti taip, kad istorija, prie kurios pusę amžiaus žmonės fotografavosi, trumpam pradėtų judėti.

Taip į gimtadienį atėjo A. Pulkaunyko teatro trupė, kartu su VU kinetine trupe parodžiusi performansą-spektaklį „Dar vienas happy ending’as“.

Ir čia nuotraukos pasako daugiau nei oficialus programos sakinys.

Šalia nejudančių balto marmuro Šypsiaus, Gudriaus ir Sauliaus atsirado gyvi kūnai, judesys, teatras. Tai, kas penkiasdešimt metų stovi, tą vakarą gavo savo sceną.

Gal todėl šitas performansas taip natūraliai tiko jubiliejui. Mes visą vakarą kalbėjome apie laiką: kas išliko, kas pasikeitė, kokius save randame senose fotografijose. O čia prieš akis atsirado dar vienas būdas tą pačią istoriją papasakoti – ne žodžiais ir ne archyvinėmis nuotraukomis, o žmogaus judesiu.

„Norėjosi, kad tai būtų ne oficialus penkiasdešimtmečio paminėjimas, o tikras gimtadienis – su žmonėmis, jų atsineštomis nuotraukomis, prisiminimais ir istorijomis. Juk prie šitų nykštukų fotografavosi kelios šiauliečių kartos: keitėsi miestas, keitėmės mes, o jie liko tie patys. Man, kaip renginių inžinerijos lektoriui, buvo įdomu ir tai, kaip paprastą miesto objektą galima paversti vieta, kurioje žmonės ne tik stebi renginį, bet ir patys tampa jo dalimi. Manau, tą vakarą būtent taip ir nutiko“, – sakė vienas iš renginio sumanytojų ir organizatorių, VILNIUS TECH Kūrybinių industrijų fakulteto renginių inžinerijos lektorius Remigijus Ruokis.

Nykštukai liko savo vietoje.

Aplink juos keitėsi pasaulis.

„Jūs trys, aš vienas“

O paskui atėjo laikas kalbėtis su pačiais jubiliatais.

Pirmasis sveikinimas nebuvo oficiali kalba. Buvo išsitrauktas anksčiau parašytas kūrinys – truputį eilėraštis, truputį tostą primenantis pokalbis su trimis marmuriniais gražuoliais.

Jis prasidėjo labai paprastai:

„Jūs trys, aš vienas.
Jums balius, man darbas.“

Toliau – tas pats žmogiškas santykis su trimis ramiai sau gyvenančiais nykštukais. Kol žmogus laksto, dirba ir „vaikšto kaip skruzdė“, jie lieka trise. Stovi. Nesiskundžia. Niekur neskuba.

Ir kažkur tame žodžių žaisme atsiranda pavydas.

Ne jų amžiui. Ne marmurui.

Jų laisvei.

O visas kūrinys galiausiai nueina iki palinkėjimo, kurio penkiasdešimtmečio proga sunku būtų pranokti:

„Ir linkiu jums dar tūkstantį metų praleisti kartu.“

Po tokio palinkėjimo jau galėjo kalbėti ir kiti.

Vienas žmogus linkėjo trims jubiliatams įkvėpimo, būti mylimiems ir kuo dažniau mus aplankyti. Kažkas buvo raginamas atsisukti ir pats ką nors pasakyti. Kažkas kuklinosi. Kažkas juokėsi.

Ir jubiliejus po truputį virto tuo, kuo turbūt ir turėjo tapti – ne ceremonija, o žmonių susitikimu prie trijų senų pažįstamų.

Čia nebūtina sakyti didelių kalbų.

Galima tiesiog prisėsti. Galima atnešti fotografiją, kuri keturiasdešimt metų gulėjo šeimos albume. Galima užrašyti palinkėjimą ir įmesti jį į dėžę. Galima paragauti to, kas padėta ant jubiliejaus stalo. Galima prisiminti save vaiką.

O galima tiesiog pasižiūrėti į juos.

Nes penkiasdešimt metų miestui nėra labai daug. Žmogui – jau nemažai. Nykštukams, pasirodo, pats tas.

Ir gal todėl senos fotografijos šiandien tokios svarbios. Jose matome ne tik tris nykštukus. Matome save. Drabužius, kurių seniai nebeturime. Žmones, kurių galbūt jau nebėra. Vaikus, kurie užaugo. Miestą, kurio dalies irgi nebėra.

O jie lieka.

Šypsius, Gudrius ir Saulius.

Balto marmuro trijulė, kurią prieš penkiasdešimt metų Šiauliams paliko skulptorė Birutė Kasperavičienė.

Po metų prie jų fotografuosis dar kažkas. Po dešimties metų dabartinės mūsų nuotraukos jau atrodys senos. Po penkiasdešimties kažkas galbūt atsidarys mūsų dabar kuriamą filmą ir žiūrės į mus taip, kaip šiandien žiūrime į žmones senose Šiaulių fotografijose.

Ir tada vėl bus galima pasakyti tą patį:

jie nesikeičia, o mes keičiamės.

Su gimtadieniu, vyrai.

Penkiasdešimt jau yra.

Dabar – dar tūkstantį kartu.

Vieną kartą per metus net ir baltos staltiesės užsimano kažko ne visai padoraus.

Taip prieš „Šiaulių naktis“ kalbėjome apie „Šefo naktipiečius“ ir, pasirodo, baltos staltiesės mūsų tikrai neapgavo. Tik tas „nepadorumas“ buvo labai gerai organizuotas.

Restorano „Avenue Brasserie“ salėje žmonės kalbasi, ant stalų laukia taurės ir įrankiai, o virtuvėje jau prasidėjusi visai kita vakarienės versija.

Ten nėra laiko ilgai žiūrėti vienas kitam į akis. Ant nerūdijančio plieno paviršių rikiuojasi juodos lėkštės, rankos juda nuo vienos prie kitos, vienur spaudžiamas humusas, kitur dedami priedai, trečiur jau ruošiama kita porcija.

Trisdešimt šeši žmonės salėje reiškia trisdešimt šešis kartus pakartotą tą patį pažadą: tavo lėkštė turi būti tokia pat gera kaip pirmoji.

Vakarienė prasideda humusu su pita duonele. Atrodytų, paprasta pradžia, tačiau virtuvėje net paprastumas turi savo tvarką.

Ant juodų lėkščių viena po kitos gula porcijos, atsiranda priedai, spalvos, paskutinis prisilietimas – ir visa eilė iškeliauja į salę.

Tada prasideda traškesys – nachos su jautiena. Čia jau nebe tas patiekalas, prie kurio labai ilgai svarstai, nuo kurios pusės pradėti.

Traškučiai, mėsa, avokadas, pomidorai, padažai – viskas susitinka viename dubenyje ir būtent ta netvarka atrodo skaniausiai.

Tik tada – burgeriai. Virtuvėje vaizdas vėl pasikeičia. Ant juodų stačiakampių lėkščių viena šalia kitos rikiuojamos bandelės. Salotos. Pomidorai. Marinuotos daržovės.

Šalia gula bulvytės fri. Dar keli judesiai, dar pagrindinis ingredientas, dar viršutinė bandelės pusė – ir tai, kas prieš minutę buvo atskiri produktai, tampa pagrindiniu „Šefo naktipiečių“ patiekalu – elnienos burgeriu.

Čia ir atsiranda turbūt smagiausias viso vakaro paradoksas. Šefas Algirdas Matačiūnas jau ne kartą yra kalbėjęs apie savo ambiciją auginti „Avenue Brasserie“ iki tokio lygio, kad vieną dieną į Šiaulius atsigręžtų ir „Michelin“ gidas.

Bet kas pasakė, kad kelias aukštų gastronomijos standartų link būtinai turi būti nuklotas mažais kąsneliais ir mikrožalumynais?

Galima paimti vieną paprasčiausių, demokratiškiausių patiekalų pasaulyje ir virtuvėje elgtis su juo rimtai: parinkti produktą, paruošti elnieną, suderinti priedus, kruopščiai surinkti kiekvieną porciją ir išleisti ją iš virtuvės tada, kada reikia.

Visas renginio anonso juokas apie „Michelin“ padangas staiga įgauna kitą skonį, nes mieste yra virtuvė, kuri nebijo pasakyti, jog nori augti iki tokio lygio, ir kartu nebijo per „Šiaulių naktis“ paduoti žmogui burgerio su bulvytėmis. Be snobizmo, bet ne be standartų.

Po elnienos jau pradedi įtarti, kad anonso pažadas apie sotumą buvo ne reklaminė metafora. Čia ne ta degustacija, po kurios pakeliui namo dar reikia sustoti degalinėje.

Tačiau vakarienė dar nebaigta. Po humuso, jautienos nachos ir elnienos burgerio ateina chia pudingas su šviežiomis uogomis – lengvesnis, gaivesnis finalas po viso to traškėjimo, mėsos, padažų ir bulvyčių. Toks desertas, kuris nebesistengia įrodyti, kad dar gali tave nugalėti, o tiesiog gražiai uždaro vakarą.

O aplinkui jau nebe degustacija – aplinkui pilna „Avenue Brasserie“ salė. Žmonės kalbasi per stalus, kažkas dar fotografuoja, kažkas ragauja, kažkas kelia taurę.

Iš virtuvės į salę išeina ir pats Algirdas Matačiūnas. Žmogus, kurio darbas prieš kelias minutes buvo matuojamas porcijomis, temperatūra ir sekundėmis, dabar stovi tarp tų, kuriems visa tai buvo ruošta.

Tada supranti, kad „Šefo naktipiečių“ sumanymas pavyko. Nebūtina žmogui aiškinti, kas yra gastronomija. Galima jį tiesiog pasodinti prie stalo, duoti šiltos pitos su humusu, pastatyti prieš akis nachos su jautiena, po jų atnešti elnienos burgerį su bulvytėmis, pabaigoje – desertą, o tada leisti pačiam nuspręsti, kiek aukštai gali kilti maistas, kurį esame įpratę vadinti tiesiog greitu.

„Šiaulių naktys“ juk ir yra apie tokius netikėtus susitikimus. Šįkart susitiko balta staltiesė ir burgeris, ambicija siekti „Michelin“ lygio ir bulvytės fri, restorano virtuvės disciplina ir vakarėlio laisvumas.

Ir, panašu, kad jie vienas kitam jie visai netrukdė. Netgi labai skaniai sutapo.

Festivalis žiūrovui prasideda tada, kai scenoje užsidega šviesos, o komandai, kai dar reikia iškrauti techniką, išnarplioti laidus, patikrinti garsą, sustatyti kameras ir suprasti, kodėl vakar veikęs sprendimas šiandien staiga turi savo nuomonę.

Būtent į tokią auditoriją po atviru Šiaulių miesto dangumi paskutinėmis vasaros dienomis įžengė VILNIUS TECH Kūrybinių industrijų fakulteto renginių inžinerijos studentai.

---

Čia nebuvo nei įprastų auditorijoms suolų, nei galimybės ramiai pakelti ranką ir pasitikslinti užduotį.

Buvo „Šiaulių naktys XVI“, gyvi renginiai, judantys žmonės, vis trumpėjantis pasiruošimo laikas ir viena paprasta taisyklė – esi komandoje, padedi ten, kur tavęs tuo metu reikia.

---

Vieną akimirką studentai galėjo filmuoti reportažą miesto gatvėje, kitą – stebėti vaizdą prie pulto, vėliau tikrinti technikos nustatymus, įrašinėti transliaciją ar kartu su kitais gabenti įrangą į naują vietą.

Festivalio užkulisiai greitai išmokė, kad šviesa, garsas ir vaizdas nėra trys atskiros disciplinos. Renginyje jos turi susitikti vienu metu, tada, kai scenoje jau stovi atlikėjas, o publika laukia.

---

Taip atsiskleižia dalykai, kurių neįrašysi į technikos instrukciją…

Kaip kelias valandas išlaikyti dėmesį. Kaip neprarasti svarbaus kadro, kai aplink vienu metu vyksta dešimtys kitų istorijų. Kaip suprasti kompoziciją ne sustabdytame paveikslėlyje, o nuolat judančiame renginyje. Kaip pasirūpinti technika ir kartu nepamesti žmogaus, kuriam visa tai kuriama.

---

Visi padėjo visiems, nes festivalis kitaip neveikia. Jeigu vienoje vietoje prireikdavo papildomų rankų, jos atsirasdavo. Jeigu reikėjo greitai perimti kitą darbą, nebuvo laiko aiškintis, kieno pareigybės aprašyme jis įrašytas.

Taip būsimi specialistai tapo žmonėmis, nuo kurių darbo priklausė renginio vaizdas, garsas ir atmintis.

---

Prieš naujas užduotis kryptį parodydavo scenos techninių sprendimų profesionalai – VILNIUS TECH Kūrybinių industrijų fakulteto lektorius, festivalio įkūrėjas Remigijus Ruokis ir jo kolega Tomas Laugalis. Tačiau po paaiškinimų vis tiek ateidavo akimirka, kai reikėdavo pačiam žiūrėti, klausytis, spręsti ir prisiimti atsakomybę už rezultatą.

Šioje vasaros praktikoje grūdinosi būsimieji Renginių inžinerijos programos trečiakursiai Ignas Jonkus, Augustė Drublionytė, Erika Petrauskaitė, Julija Šikulova ir Simas Burinskas. Kartu su jais festivalio ritmu gyveno viena iš savanorių vadovių, MKST pirmakursė Saulė Kaikarytė, bei jos draugė Simona Janavičiūtė.

---

VILNIUS TECH komandai talkino medijų kūrėjai iš Šiaulių valstybinės kolegijos – Greta Peikštenytė, Sandra Adomaitytė, Domantas Švetkauskas, Mantas Urnikis ir Erikas Steponkus.

O kol užkulisiuose buvo gaudomas garsas, derinamas vaizdas ir skaičiuojamos sekundės, scenos gigantus publikai pristatė Urtė Skablauskaitė, o scenos darbų eigą valdė Gabrielė Jankevičiūtė.

Festivalio metu jie visi buvo viena komanda. Vieni dažniau matė sceną per kameros ekraną, kiti – nuo pulto, iš užkulisių ar nešdami techniką tarp renginių, tačiau nė vienas darbas nebuvo atskirtas nuo bendro rezultato. Net geriausias kadras neatsiranda be šviesos, transliacija – be garso, o šou – be žmonių, kurie suspėja padaryti tai, ko žiūrovas dažniausiai nė nepastebi.

Rudenį jų vėl lauks auditorijos ir kompleksiniai darbai. Tik dabar teorines užduotis jie galės matuoti ne vien pažymiais. Po „Šiaulių naktų XVI“ atsirado kitas matas: ar tavo sprendimas veikia tamsoje, triukšme, skubant, šalia laukiant žiūrovams ir scenai jau gyvenant savo gyvenimą.

Jeigu veikia – vadinasi, grūdinimasis pavyko. Be panikos ir be vandens. Šviesa, garsas, vaizdas – skamba kaip pašaukimas…

Priėjom iki tos vietos, kai vasaros kalendoriuje liko vos keli langeliai, o „Šiaulių naktys“ siūlo paskutinį rimtą argumentą šiandien negrįžti namo per anksti.

Šeštadienis bus ilgas. Prasidės nuo meno ir kavos, pereis per kiną, muziką, blynus, picas, Pietinį, kiemus ir kiemelius, o baigsis tada, kai per miestą pajudės šviečiantys žmonės ir dvi miesto aikštės dar ilgai nenorės nutilti.

Nuo 10 val. Šiaulių dailės galerijoje dar galima aplankyti Eduardo ir Martyno Juchnevičių „Dvigubą kodą“. Tėvas ir sūnus, dvi kartos ir dvi labai skirtingos kūrybinės kalbos: Eduardo Juchnevičiaus ekspresyvi grafika, simboliai ir istorijos susitinka su Londone kuriančio Martyno Juchnevičiaus preciziška linija, animacijos patirtimi ir poparto pasauliu.

12 val. Fotografijos muziejuje vasarą galima pradėti užuodžiant.

---

Pasaulio kavos degustaciją ves „Crooked Nose & Coffee Stories“ įkūrėjai Emanuelis Ryklys ir Inga Pieslikaitė-Ryklienė. Bus ne vien „skani–neskani“ kava, o bandymas suprasti, kodėl viena kvepia vaisiais, kita šokoladu, trečia kažkuo, ko žmogus savo puodelyje iki tol nė neieškojo.

Emanueliui šitas susitikimas turi dar vieną mažą Šiaulių ratą – jis pats gimė Draugystės prospekte ir būtent čia prasidėjo jo santykis su kava. Visada atnaujinta „Šiaulių naktys 2026“ programa

14 val. tame pačiame Fotografijos muziejuje ekraną perims žmonės, kurie Lietuvos kiną dar tik kurs.

---

Nacionalinė kino mokykla pristatys LMTA studentų filmų programą – septynis skirtingus darbus nuo beveik minutės iki daugiau nei dvidešimties minučių trukmės. Tai reta proga pažiūrėti ne į jau sustingusį kino kanoną, o į žmones ir idėjas, kurios dar tik ieško savo balso. Visada atnaujinta „Šiaulių naktys 2026“ programa

16 val. – Vytauto Katkaus „Svečias“.

Filmas, kurio pradžia šiai dienai net kažkaip simboliškai tinka: vasaros pabaiga, žmogus grįžta į vietą, kurią pažinojo, ir supranta, kad ji jau truputį kita.

Danielius po daugiau nei dešimtmečio Norvegijoje grįžta parduoti vaikystės namų. Seni draugai, pažįstamos gatvės ir prisiminimai lieka vietoje, bet jis pats jau nebe tas pats žmogus.

„Svečias“ 2026-ųjų „Sidabrinėse gervėse“ pripažintas geriausiu ilgametražiu vaidybiniu filmu, Vytautas Katkus – geriausiu režisieriumi, apdovanotas ir filmo scenarijus.

Seansas nemokamas, vietų skaičius Fotografijos muziejuje ribotas. Visada atnaujinta „Šiaulių naktys 2026“ programa

Nuo 16 val. iki vėlaus vakaro Didždvario gimnazijos sporto salėje dar gyvens „KILOWAC IX“ ir Nomedos Marčėnaitės „Nerimta“.

Jeigu per savaitę taip ir nepavyko užsukti – šiandien tas „paskui“ jau atėjo.

Galima pažiūrėti, ką per kelias dienas sukūrė Karina Dvožeckytė, Jurgita Rancevienė Plioplytė ir Vytas Palavinskas, ir kartu prisiminti Nomedos pasiūlytą paprastą meno vartojimo taisyklę: prieš kūrinį nebūtina stovėti labai protingu veidu.

Galima ir šypsotis.

17 val. prie Šiaulių dailės galerijos vėl įsijungia „A GirdŽ!?! #4“.

Ir jeigu vakar buvo apšilimas, šiandien laukia antra dozė.

• 17.30 – GoodBrainDamage.
• 18.30 – Arklio Galia.
• 19.30 – Armatūra.
• 20.30 – Petunija.
• 21.30 – Skaptetas.
• 22.20 val. scena trumpam priklausys ne grupei, o žmonėms – prasidės „Šviesiausio žmogaus“ apdovanojimai.
• 23.10 – Baltic Balkan.

Ir tada jau bus galima ramiai konstatuoti, kad vasara buvo išlydėta pakankamai garsiai. Visada atnaujinta „Šiaulių naktys 2026“ programa

17.30 val. savo frontą vėl atidarys ir „Močiučių blynų“ palapinė.

Šįkart Šiaulių „Bočiai“ pasitiks Pakruojo „Bočius“ ir kapelą „Sodžiaus aidai“.

Formaliai tai galima vadinti kultūriniais mainais.

Neformaliai – kautynėmis iki blynų ir giros. Visada atnaujinta „Šiaulių naktys 2026“ programa

18 val. prie „Kepsmo“ P. Višinskio aikštėje užsikurs malkinė krosnis ir prasidės mažas Neapolis Šiaulių bulvare.

Tikros neapolietiškos picos, dar neragauti skoniai ir italas prie krosnies. Kartais kultūrų dialogui nereikia konferencijos. Užtenka tešlos, ugnies ir gero pomidoro. Visada atnaujinta „Šiaulių naktys 2026“ programa

18 val. nuo Varpo gatvės dar kartą išvažiuos „Pietinia kronikas gyvai“.

Autobusu – į laukinio kapitalizmo, kioskelio prie arkos, Pietinia spindesio ir skurdo laiką. Aivaro Rusevičiaus ekskursijoje Rimanto Kmitos romanas susitinka su tikromis miesto vietomis ir filmu, dėl kurio Šiauliai pirmą kartą tapo pilnametražio vaidybinio kino aikštele. Visada atnaujinta „Šiaulių naktys 2026“ programa

19 val. galima rinktis kitą miesto archeologiją.

Audronė Grosienė ves ekskursiją „Šiaulių kiemų ir kiemelių istorijos“. Nes pagrindinės gatvės dažniausiai moka gražiai prisistatyti pačios. O kiemai saugo tai, ko iš bulvaro nepamatysi. Visada atnaujinta „Šiaulių naktys 2026“ programa

Ir dar 19 val. P. Višinskio aikštėje įsijungs ilgametė šio miesto silpnybė – diskans.

---

„Šiaulių DJ Naktys“ šiemet surenka net vienuolika didžėjų.

Pradės žmogus, kuriam čia jau turbūt nebereikia prisistatymo – DJ Senis Romualdas Volodka.

Toliau per vakarą ir naktį gros DJ Ligonis, DJ Classic, DJ Indraya, DJ Ivas, DJ Karolis, DJ Kisa, DJ Dimon Beats, DJ Yanik T Kid, DJ Nionis ir DJ Demo.

Nuo 19-os iki 2-os.

Septynios valandos.

Jeigu po tiek dar sakysite, kad „nebuvo kur pašokti“, komisija skundo nepriims. Visada atnaujinta „Šiaulių naktys 2026“ programa

20 val. RUBIX prasidės „Pietino Naktys“.

---

Kasetės vietoj „Spotify“.

Mygtukiniai telefonai vietoj išmaniųjų.

Ryškūs treningiukai vietoj „quiet luxury“.

Ir muzika iš tų laikų, kai dainos pavadinimo paieškai kartais reikėjo ne programėlės, o draugo, kuris „lyg ir žino kas čia groj“.

20 val. „Avenue Brasserie“ dar kartą kvies į „Šefo naktipiečius“.

Algirdas ir Agnė Matačiūnai vienam vakarui leis baltoms staltiesėms elgtis ne taip jau baltai ir nekaltai.

Humusas, nachos su jautiena, elnienos burgeris, chia pudingas ir tik „Šiaulių naktų“ savaitei sukurtas „Nykštuko aukso maišelis“.

Jokių degustacinių pincetų.

Jokio perdėto rimtumo.

Vasaros pabaigoje galima ir taip.

Ir tada ateis 22 valanda.

Viešbutis „Šiauliai“.

Bulvaras.

Dailės galerija.

Tarp jų – žmonės, kurie švies.

Šviečiančio žmogaus eisena jau tapo viena tų „Šiaulių naktų“ tradicijų, kurią sunku paaiškinti žmogui, nemačiusiam jos gyvai.

Girliandos ant drabužių. Šviečiantys dviračiai. Kaukės. Sparnai. Paspirtukai. Vežimėliai. Keisčiausios konstrukcijos, kurias žmogus dieną gal ir nedrįstų išsinešti į gatvę.

Naktį viskas tinka.

Nes šitas vakaras yra apie žmones, kurie patys nusprendžia būti matomi.

Eisena atves iki „A GirdŽ!?!“ scenos, kur 22.20 val. bus pagerbti „Šviesiausi žmonės“.

Ir tai turbūt labai tinkamas taškas vasaros šventei.

Ne fejerverkas.

Ne paskutinė daina.

Žmogus, kuris šviečia.

Rugpjūčio 29-osios „Šiaulių naktų“ maršrutas:

10.00–18.00 – Eduardo ir Martyno Juchnevičių paroda „Dvigubas kodas“ | Šiaulių dailės galerija, Vilniaus g. 245.

12.00–13.30 – pasaulio kavos degustacija su Emanueliu Rykliu ir Inga Pieslikaite-Rykliene | Fotografijos muziejus, Vilniaus g. 140. Reikalinga registracija, kaina – 15 Eur.

14.00 – Nacionalinės kino mokyklos studentų filmų programa | Fotografijos muziejus. Nemokama, vietų skaičius ribotas.

16.00 – Vytauto Katkaus filmas „Svečias“ | Fotografijos muziejus. Nemokama, vietų skaičius ribotas.

16.00–23.00 – Nomedos Marčėnaitės keramikos paroda „Nerimta“ | Didždvario gimnazijos sporto salė, Vilniaus g. 188, įėjimas iš vidinio kiemelio.

16.00–23.00 – „KILOWAC IX“ dirbtuvės | ten pat.

17.00–02.00 – „A GirdŽ!?! #4“: GoodBrainDamage, Arklio Galia, Armatūra, Petunija, Skaptetas, Baltic Balkan, Akli ir „Šviesiausio žmogaus“ apdovanojimai | prie Šiaulių dailės galerijos.

17.30–23.00 – Šiaulių „Bočiai“, Pakruojo „Bočiai“ ir kapela „Sodžiaus aidai“ | Vilniaus g. 172 vitrinos.

18.00–01.00 – tikros neapolietiškos picos iš malkomis kūrenamos krosnies | „Kepsmas“, Vilniaus g. 128.

18.00 – „Pietinia kronikas gyvai“ | pradžia Varpo gatvėje prie valiutos keityklos kioskelio.

19.00 – ekskursija „Šiaulių kiemų ir kiemelių istorijos“ su Audrone Grosiene | pradžia prie Šiaulių TIC. Reikalinga registracija, bilietas – 6 Eur.

19.00–02.00 – „Šiaulių DJ Naktys“ | P. Višinskio aikštė.

20.00 – „Pietino Naktys“ | RUBIX, Vasario 16-osios g. 48.

20.00–22.00 – „Šefo naktipiečiai“ | „Avenue Brasserie“, P. Višinskio g. 34. Renginys su bilietais.

22.00–22.40 – Šviečiančio žmogaus eisena | viešbutis „Šiauliai“ – Šiaulių bulvaras – Šiaulių dailės galerija.

22.20–23.10 – „Šviesiausių žmonių“ apdovanojimai | „A GirdŽ!?! #4“ scena.

Visą parą – Liubov Yarmoshenko fotografijų paroda „Kol esame šalia“ | Vilniaus g. 172 vitrinos.

Tai va.

Paskutinė diena švęsti vasarą.

Galima ją mandagiai palydėti iki durų.

O galima šiandien išeiti į Šiaulius ir padaryti taip, kad rytoj vasara pati dar trumpam atsisuktų pasižiūrėti, kas čia buvo.

A girdž?!

Pasileisk plaukus.

Šiandien dar galima.