Edita, nebūk durna, jisai ne tau… Tiek pasakyt’ išminties daug nereik’. Diagnoze čia aiški. O ką daryt’, jeigu ta tiesa skaudin? Minčių chirurgų da niekur neruoš’. O fantazijas neskaudin. Priešingai – fantazijas pačias yra nuskausminamieji.

Edita – iš „Pietinia kronikų“ pasaulio.

Jos istorija iš romano išaugo į filmą, vėliau įžengė į Šiaulių ir Niujorko teatrų scenas. Pagaliau mergina su VHS kasete rankoje savo istorijos versiją pasakoja romane „Editas kompleksas“.

Iš pirmo žvilgsnio tai istorija apie aštuoniolikmetę merginą, įsimylėjusią vaikiną iš to paties daugiabučių kiemo. O iš tikrųjų – apie tai, ką reiškia augti, kai nemoki pasakyti, ką jauti, kai „Purvini šokiai“ ir kiti filmai netikėtai padeda suprasti, kas yra meilė, kūnas ir tu pati.

Su humoru ir melancholija, kitaip nelabai ir moku, pasakoju, kaip ištrūkę iš sovietinio raugo norėjome greičiau pasiekti savo svajones ir būti mylimi.

Bet nežinojome, kaip išsilaisvinti iš mus persekiojančio senovinio balandėlių kvapo, kaip išsakyti jausmus ir atrasti savo kelią. Norėčiau būti ta Editos draugė, kuri ją apkabina ir sako: „Gluše tu, gluše“.

Ir dar – norėjau parašyti istoriją apie tikro gyvenimo alkį. Šitas jausmas nedingsta iki šiol.

Rimantas Kmita

Rimanto Kmitos, atrodo, nebereikia pristatinėti. Nuo knygos formatą peržengusių ir fenomenu tapusių „Pietinia kronikų“ iki išskirtinės monografijos „Ugnies giesmės.

Tūkstantis Sigito Gedos veidų“ – rašytojo kūryba stebina įvairiapusiškumu ir gebėjimu užčiuopti tai, kas rūpi labai skirtingiems žmonėms.