Yr atrakcionų, po katrų išeini su cukraus vata rankoj, yr tuokių, po katrų išeini su šlapiais nuo adrenalina delnais, o yr, po katruo išeini… keistai besišypsodams…
…Nes ką tik ant galvos turiejai močiutes gielietą audinį, prijungtą prie senos „Hitachi“ magnetolas, i kažkodėl tai buva visiškai logiška.
Iš pirma žvilgsnia – juokinga. Iš antra – smalsu. Iš trečia jau matai save veidrody i galvuoji: palauk… o kodie man taip gerai?
Prie šios instaliacijas stabtelėja visokiausi žmonies. Ilgaplaukiai ruokeriai. Jauni atlikiejai. Mamas. Tiečiai. Visi rimtais veidais atieję kultūras žmuones. I tie, katrie prisieki: „Aš tik pažiūriesiu.“
Baigdavos beveik visad vienodai.
– O galima ir man?
I štai čia slyp visas šituos atrakcijas grožis. Ji nieka neverč suprast. Nieka nemuoka. Nieka nepamokslauj. Ji tiesiog leidž vieną minutę pabūt šiek tiek mažiau rimtam.
I keisčiausia, ka žmuones su tuom gielietom ausynkėm atrode… gražesni, i ne tuodie, ka aksesuars stebuklings, o tuodie, ka tuo momentu nieks negalvoja, kaip atroda iš šalies.
18 images
Gal tuodie vieni šypsuojos iki ausų. Kiti primerke akis. Treti susimąste. A ketvirti pareiške, ka tokių ausynkių jiems reik namuose.
Nors, tiesą sakant, ne ausynkių aniems reikieja, jiem reikieja leidima bent trumpam nustot vaidint rimtus, i jei nuotraukikiese matai daug besišypsančių veidų, tai ne fotografa nuopelns.
Kartais užtenk paimt vieną seną magę, pasiūt gielietas ausines i surast drąsuos pasijuokt iš savęs.
A visa kita padara… ReAkcija.
0 Komentarų