„Šiaulių naktys XV“ PK renginių ciklo „Varai če į Pietinia kronikas II“ finalinis renginys Rimants Kmita pristata: paskutiniai rankraščia „Pietinia kronikas II“ skaitymai „Edita, šok į trasą“ prie žvakes šviesikes i romana pridavims leidyklai tiesiai iš renginia zonas!

Skaitymų vakars „Edita, šok į trasą“ – tai ne pristatyms, o pasimatyms… Su tekstu, kuris da keisis ir su kalbike, kuri jau gyven.

Autorius skaito paskutinius romano fragmentus gyvai, su visu būdingu šiaulietišku temperamentu – tarp sentimentalumo, ironijos ir tikslių frazių, kurias norisi cituoti.

Apie autorių: Rimantas Kmita – literatūros mokslininkas, rašytojas, Vilniaus universiteto dėstytojas. Jo romanas „Pietinia kronikas“ (2016) tapo literatūriniu fenomenu, o ekranizacija (2025 m.) dar labiau išplėtė jo pasakojimo pasaulį. „Remyga“, „Ugnies giesmės“, įvairios pjesės, poezijos rinkiniai ir kultūrinė veikla pelnė jam pripažinimą tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. 2024 m. apdovanotas Vyriausybės kultūros ir meno premija.

Gerų emocijų!

PASIŽYMĖKIT: gruodžio 12-oji – Šiaulių kultūros žiemos kulminacija

„Pietinia kronikas“ – vienas populiariausių lietuvių literatūros kūrinių, o jo ekranizacija tapo žiūrimiausiu filmu nepriklausomos Lietuvos istorijoje.

Akivaizdu, kad paauglio vaikino ir jo gyvento laiko istoriją šiaulietiškai pasakojantis romanas peržengė literatūros ribas ir tapo reiškiniu.

Šiandien „Pietinia kronikas“ pagaliau turi tęsinį – rašytojas Rimantas Kmita pristato naują romaną „Editas kompleksas. Normalūs žmones nesišypsa“. Tik šįkart savo istorijos versiją pasakoja Edita, mergina iš Pietinia.

Ko tikėtis skaitytojams, praėjus beveik dešimtmečiui nuo „Pietinia kronikas“ pasirodymo? Rimantas Kmita užbėga už akių ir atsako į visus klausimus, kurie jums kils dar prieš atsiverčiant romaną „Editas kompleksas“.

• Anonsas | Beje, jau gruodžio 12 d. 18 val. kviečiame į pirmąjį romano pristatymą Šiaulių dramos teatre, o gruodžio 15 d. 19 val. Skalvijos kino centre Vilniuje.

– Ar „Editas kompleksas“ yra „Pietinia kronikas“ tęsinys?

– Priklauso, ko laukiam iš tęsinio. Jei įdomu, kaip susiklostė Mindei ar Rimantui, siužeto pratęsimo nesitikėkit.

Niekada nesvarsčiau tęsti istorijos, iškart žinojau, kad pasakosiu iš kito personažo perspektyvos.

Geriausiai šiuo atveju tiktų toks nerangus lietuviškas žodis plėtinys. Kine tai  būtų vadinama spin-off.

Man įdomu į tą patį laiką pažvelgti kitų veikėjų akimis. „Editas kompleksas“ prasidėjo nuo minties, kad panos tą laiką išgyveno visai kitaip.

Taip Edita tapo pagrindine romano veikėja.

– Kodėl būtent Edita? Ar nebaisu pasakoti istoriją iš moteriškos perspektyvos?

– Nesvarsčiau apie kitus personažus, nes Edita man visą laiką išsiskyrė iš kitų.

Atrodė žiauriai užsiparinus, niūri, nelaiminga, tad norėjau suprasti, kodėl.

Nežinau, kodėl dramaturgų ar scenaristų niekad neklausia, kodėl jų veikėjai ne tik vyrai, o štai rašytojams reikia teisintis.

Mane visą gyvenimą supa moterys – augau be tėvo, studijavau filologiją, kur susirenka absoliuti dauguma merginų, o vėliau ir darbo kolektyvai buvo moteriški.

Jeigu reikėtų pasakyti, kas gyvenime darė man įtaką ir pakeitė, tai buvo moterys – mama, močiutė, mamos sesuo.

Aišku, kai pradedi rašyti, viskas pasirodo kitaip. Turbūt bijojau ir visus tuos metus atidėliojau Editos istoriją – parašiau keletą kitų knygų, nuveikiau dar kai ką.

Nors prisiskaičiau visokių psichologinių knygų, viskas atrodė labai teoriškai ir rašydamas nuolat sukau galvą, ar moterys taip mąsto, ar ne.

Didysis lūžis įvyko, kai Editos istoriją papasakojau režisierei Eglei Vertelytei. Išgirdusi mano sumanymą, Eglė pasakė, kad tai jos ir jos draugių istorija.

Galutinai parašyti „Editas kompleksą“ apsisprendžiau „Pietinia kronikas“ filmavimo aikštelėje.

Į filmavimus prisirinkdavo daugybė žmonių, kurių istorijos ir ypatinga aikštelės atmosfera kažką manyje pabudino.

Ypač BIX koncerto filmavimas Šiaulių dailės galerijoje.  Kadangi bijojau, tai pirmiausiai Edita pasirodė teatro scenoje – Šiaulių dramos teatre rodomas spektaklis „Šok, Edita, šok“.

Kai dirbome su Editos vaidmenį sukūrusia Vaidile Juozaityte, jau minėta Egle ir choreografe Airida Gudaite, buvo svarbu girdėti, kaip jos priima kai kurias situacijas, kas joms atpažįstama.

– Filmas „Pietinia kronikas“ sumušė visus įmanomus rekordus Lietuvoje, kilo didžiulė susidomėjimo banga, tad skaitytojų lūkesčiai naujai istorijai dar labiau išaugo. Ar nebuvo sunku susitvarkyti su tais lūkesčiais?

– Suprantu, kad kiekviena knyga turi skirtingą sėkmės kelią, bet, žinoma, visiškai atsiriboti nuo lūkesčių neįmanoma.

Galbūt atlaikyti lūkesčių svorį man padeda tai, kad daug negalvoju apie literatūros profesionalų bendruomenę, matau, kaip tai spaudžia kai kuriuos kolegas.

Vienas didesnių komplimentų – kai išgirstu, kad knygą su malonumu perskaitė žmogus, kuris paprastai neskaito.

Dėstydamas kūrybinį rašymą, mokausi pasižiūrėti į savo tekstus iš šono, skaitytojų akimis – tai irgi padeda nujausti, kaip ir kas priims kūrinį.

Gal dėl to man įdomus ir teatras, nes teatro salėje čia ir dabar matau, kaip reaguoja žmonės.

Kūryboje man svarbiausia galimybė dalytis bendromis istorijomis, kalbėtis apie bendras temas ir problemas, o saviraiškos visados užtenka.

Daugiau nuotraukų (3) G.Kavaliauskaitės nuotr. Malonu, kad žmonės laukia ir nori daugiau.

Manau, nemažai skaitytojų taip laukia „Editas komplekso“, nes nori gerai pažįstamo dalyko, bet tuo pačiu ir kažko naujo.

Taip veikia žmonių psichologija – norim dar vieno to paties torto ar tos pačios picos gabalėlio, tik kad būtų šiek tiek geriau arba dar kaip nors nustebintų.

– Apie tą šiek tiek kitokį picos gabalėlio skonį. „Pietinia kronikas“ pasakojai apie Rimanto kelią per literatūrą, „Editas komplekse“ svarbią dalį užima kinas. To meto išskirtinis reiškinys – videonuoma, kur dirba Edita. Ir pasaulį ji suvokia per filmus – iš pradžių gal naiviai, po to pamato, kad gyvenimas visai ne filmas. Kodėl kinas užima tokią svarbią vietą naujame romane?

– Visada rašau apie laiką. Apie 90-uosius daug kas šnekėta ir apšnekėta, tad ieškojau medžiagos, kas dar nebūtų nudrožta.

O videonuoma buvo išskirtinis reiškinys. Pirmaisiais Nepriklausomybės metais pasirodė filmai iš Vakarų ir mums jie atvėrė visiškai kitokį pasaulį.

Tuo metu mums svarbiausia buvo net ne tai, ką jie pasakojo, o kaip jie buvo padaryti.

Juos ir pamatyti nebuvo taip paprasta – reikėjo žinoti ne tik, kur gauti tų kasečių, bet ir ką gauti.

Tiesiog nebuvo informacijos.

Tie filmai formavo mūsų žvilgsnį į pasaulį – kaip matai santykius, kaip įsivaizduoji meilę ir ko nori iš gyvenimo. Edita žiūrėdama filmus jaučiasi saugiai, ji gali juos kontroliuoti, sustabdyti, atsukti atgal, peržiūrėti dar kartą, jeigu ko nesuprato. Gyvenime jai to labai trūksta.

– Pameni, kokie filmai tau tuo metu padarė labai stiprų įspūdį?

– Labai laukdavau filmų su Jimu Carrey‘iu. Buvau gal penkiolikos, tad ir koviniai filmai užkaitindavo kraują.

– O kaip filmas „Purvini šokiai“ tapo „Editas komplekso“ raktu?

– Tuo metu norėjome pasivyti pasaulį ir stengėmės tiek daug pamatyti. Net 20 metų senumo filmai mums buvo visiška naujiena.

Rašydamas peržiūrėjau daug filmų, nes ieškojau romantinės istorijos, su kuria Editai būtų lengva tapatintis.

„Purvini šokiai“ toli gražu nėra kinematografijos stebuklas, bet labai gerai atspindi laiką.

Tarkim, pagrindinis aktorius Patrickas Swayze‘as buvo išrinktas gražiausiu Amerikos vyru.

Šis filmas gerai parodo, kaip tuo metu Vakarų žmonės matė pasaulį, kas jiems buvo gražu.

O mus visos tos mados pasiekdavo šiek tiek vėliau. Kai rinkau istorijas ir šnekėjausi su savo kartos ar truputį vyresnėmis moterimis iš Pietinio, dalis jų pasakojo, kad filmai buvo vienintelis būdas susikurti alternatyvų, gražesnį pasaulį.

Tuo metu nelabai galėjai svajoti, kad kada nors ištrūksi iš Pietinia, apskritai išvažiuosi iš Šiaulių, tad „Purvini šokiai“, man atrodo, labai tinka išlaisvinti svajones.

Po to šis filmas labai natūraliai persipynė su Editos istorija.

– Atsakymų, kas dedasi su jausmais, su ja pačia, Edita ieško filmuose. Daug kalbi apie jausmus, net obsesyvią meilę. Ar sunku pasakoti apie tai, kas prieš daugiau nei 30 metų buvo sunkiai apčiuopiama – žmonės jautė, kad su jais kažkas vyksta, bet nesuprato arba nemokėjo to apibrėžti?

– Tuo metu psichologija pas mus dar tik radosi. Tiksliau žurnalai turėjo labai madingas populiariosios psichologijos skiltis.

Bet, jei lyginsime su dabartiniais paaugliais, kurie apie save kalba psichoanalitinėmis sąvokomis, mus skyrė šviesmečiai.

Niekaip nebūčiau patikėjęs, kad apie santykius su tėvais galima kalbėti ne buitiniame lygmenyje, bet analizuoti juos kaip savo problemų priežastis.

Būtent dėl to mums reikėjo filmų, kad suprastume save per vaizdinius, siužetus ir personažų patirtis.

Neturėjome, kas mums patartų. Ir Edita neturi draugių, kurios galėtų paaiškinti, kas su ja dedasi.

Nebent besiremdamos savo pavyzdžiais ir patirtimi jos gali parodyti kažkokius kelius.

Nebūtinai tiesiausius.

– Kodėl tau vis dar įdomu sugrįžti į tą, kaip dalis skaitytojų pasakytų, baisų laiką? Juk ir pasirodžius „Pietinia kronikas“ sulaukei klausimų, kiek galima romantizuoti tą sunkų Nepriklausomybės pradžios laiką?

– Neromantizuoju to laiko. Bandau jį priartinti per detales ir smulkmenas. Man tas laikas vis dar turi neišsemiamos energijos, tarsi koks didysis sprogimas.

Man įdomu fiksuoti, kas pasikeitė, kiek pasikeitė ir kaip pasikeitė.

Su „Pietinia kronikas“ patyriau įdomų dalyką: jeigu atidžiai tyrinėji, giliniesi ir pavyksta perteikti atmosferą, net ir negyvenusieji tuo metu pasijunta to laiko dalimi.

Skaitydamas gali išgyventi tai, ko nepatyrei. Kai skaitau Norberto Černiausko knygas, pajuntu nostalgiją, nors negyvenau tarpukariu.

Knygos visai geras būdas pasijusti šios bendruomenės ir šios valstybės dalimi.

– Tai ar bus „Editas kompleksas“ filmas?

– Nesu prodiuseris ir net nesu režisierius. Pirmiausiai prodiuseris turi perskaityti knygą ir nuspręsti.

– Bet Editos spektaklio premjera jau suplanuota ne kur kitur, o Niujorke?

– Taip, Niujorko laukia pasakojimas apie Lietuvos Nepriklausomybę ir jaunus žmones, kurie visur tokie patys.

O viskas prasidėjo, kai 2024 rudenį Niujorke dalyvavau viename festivalyje ir skaičiau ištraukas iš „Pietinia kronikų“.

Mane nustebino, kiek daug reakcijų ir klausimų sulaukiau.

Skaičiau apie du moksleivius, kurie veža kontrabandą per sieną, o visi turėjo begalę klausimų apie Lietuvos istoriją, kalbą, politiką, dabartinius Šiaulius.

Įdomiai papasakotos smulkios ir eilinės istorijos atveda prie rimtų klausimų. Buvo labai smagu pajusti, kad tos lokalios patirtys veikia visai svetimus žmones.

Dabar jau neabejoju, kad Editos istorija gali veikti ir Niujorke.

– Kodėl šiandien Editai norėtum pasakyti: gluše, tu gluše?

– Mes visi esam pridarę nesąmonių ir tik paskui supratę, kad esam paskutiniai idiotai.

Kai galvojau apie Editą, atgijo šis jausmas: nelabai suprasdavai, ką darai, bet negalėdavai pasielgti kitaip ir bandydavai įtikinti save, kad taip reikia.

Šiandien tai aštuoniolikmetei Editai norėčiau pasakyti, kad tos nesąmonės nieko tokio, viskas bus gerai.

Pagaliau Edita užaugo, sulaukė pilnametystės ir išeina iš mano namų. Jaučiu palengvėjimą ir visus rankraščius bei užrašų knygeles su pastabomis galiu išnešti į rūsį.

Nors ką gali žinoti, gal, namams ištuštėjus, imsiu ilgėtis Editos ir norėsiu, kad ji sugrįžtų.

Gal kai jau labai pasiilgsiu, imsiuos scenarijaus. O dabar tegul ji eina pati.

• „Tyto alba“

(BNS).  Igno Miškinio kino juosta „Pietinia kronikas“ atrinktas atstovauti Lietuvai ir pretenduoti dėl geriausio tarptautinio filmo nominacijos „Oskarų“ apdovanojimuose, ketvirtadienį pranešė Lietuvos kino centras.

Tokį sprendimą priėmė JAV Kino meno ir mokslo akademijos patvirtinta atrankos komisija Lietuvoje.

Anot Kino centro, JAV akademijos komitetai iš visų pasaulio šalių pretendentų atrinks geriausius filmus ir paskelbs finalinį nominantų penketuką, iš kurių tik vienas pelnys prestižinį „Oskarą“. 98-oji „Oskarų“ teikimo ceremonija vyks 2026-ųjų kovą.

„Šiemet dėl galimybės siekti prestižinio „Oskaro“ apdovanojimo varžėsi juostos, kurių kiekviena turėjo didelių galimybių būti atrinkta. Sprendimą priėmėme po ilgų ir argumentuotų ginčų bei svarstymų. Vis dėlto, pasirinkome „Pietinia kronikas“ – dėl šio filmo ypatingo gyvybingumo, pulsuojančios energijos ir vilties, kurią jis skleidžia“, – pranešime cituojama atrankos komisijos pirmininkė, kino kritikė Neringa Kažukauskaitė.

 

Festivalio „Šiaulių naktys“ tradicija – rinkti Šviesiausius miesto žmones – šiemet pagerbė aktorę Moniką Geštautaitę, kurios kūryba jungia du svarbiausius Šiaulių veidus: tarmę ir teatrą.

Jai įteiktas „Šiaulių naktų Apuoko“ apdovanojimas už ištikimybę gimtajam miestui ir jo balsui.

Monika – Valstybinio Šiaulių dramos teatro aktorė nuo 2019 m., sukūrusi įvairių vaidmenų, kuriuose dera tikslumas, jautrumas ir gebėjimas scenoje įkūnyti net pačias subtiliausias emocijas.

Tačiau jos darbas neapsiriboja tik scena – ji yra tapusi ir šiaulietiškos tarties sergėtoja, kuri nuosekliai palaiko ir saugo miesto šneką, padeda kitiems aktoriams ir kūrėjams atrasti tikrąją kalbos spalvą.

Per „Šiaulių naktis“, kai miestas kalbėjo ir bandė prisiminti savo tikrąjį balsą, Monika ne tik stebėjo, bet ir įsitraukė – kaip kūrėja, kaip aktorė, kaip žmogus, sergintis savo miesto kalbinę tapatybę. Jos darbas tapo įrodymu, kad Šiauliai yra ne tik vieta, bet ir gyvas balsas, turintis savo skambesį ir charakterį.

Todėl Apuokas, nutūpęs ant Monikos pečių, simbolizuoja daugiau nei apdovanojimą – tai miesto padėka už tai, kad jo scena ir kalba turi budrią globėją.

Festivalio „Šiaulių naktys“ vakarą, kai filmas „Pietinia kronikas“ buvo grąžintas į savo namus – regbio stadioną, kurio tribūnose žiūrovai jautėsi lyg patys būtų romano puslapiai – miesto simboliu Apuoku buvo apdovanota kostiumų dailininkė Agnė Biskytė.

Būtent jos sukurtas filmo įvaizdis atvėrė tikrąją Šiaulių spintą: treningus, odines striukes, džinsus ir batus, kurie mena devintojo dešimtmečio pabaigos bei laukinio kapitalizmo pradžios laikus.

Agnė, pati kilusi iš Šiaulių, puikiai pažįsta šį laikmetį ir jo atmosferą. Todėl filmo herojai ekrane atrodo ne tik aprengti – jie atrodo tikri.

Ji ieškojo kostiumų turguose, muziejų saugyklose, pas žmones, kurie dar tebelaikė spintose tų laikų dvasios ženklus.

Rezultatas tapo ne tik profesionalus, bet ir jautrus: žiūrovai ekrane atpažino save, savo kaimynus, savo jaunystę. Už šį darbą Agnė pelnė Sidabrinės gervės apdovanojimą, o festivalio metu jai buvo įteiktas ir Apuokas – už gebėjimą miestą aprengti taip, kad jis pats pamatytų savo atvaizdą.

Simboliška, kad apdovanojimas jai buvo įteiktas būtent tada, kai „Pietinia kronikas“ buvo rodomas atvirame ore – ten, kur filmo istorija iš tikrųjų gyvena.

Žiūrovai sėdėjo ant žolės, klausėsi pažįstamos šnektos ir matė personažus, aprengtus taip, kaip patys kažkada vilkėjo.

Miestas plojimais dėkojo kūrėjai, kuri sugebėjo sugrąžinti ne tik vaizdą, bet ir jausmą, kad Šiauliai yra ne mažiau verti kino nei bet kuris kitas didmiestis.

Šįkart ji buvo pagerbta ne tik už profesinį meistriškumą – bet už tai, kad sugebėjo savo miestui padovanoti atpažinimo džiaugsmą. „Šiaulių naktų“ Apuokas jai tapo simboliu, kad šviesa slypi paprastume, detalėse ir atmintyje, kurią ji sugrąžino visam miestui.

Festivalyje „Šiaulių naktys“ tradiciškai renkami Šviesiausi miesto žmonės – kūrėjai, kurių darbai spinduliuoja vidine šviesa ir praturtina bendruomenę.

Šiemet viena iš laureačių tapo aktorė Vaidilė Juozaitytė, gavusi „Šiaulių naktų Apuoko“ statulėlę už savo vaidmenis kine ir teatre.

Plačiajai auditorijai Vaidilė Juozaitytė tapo žinoma per filmą „Pietinia kronikas“. Jos įkūnytas personažas įnešė į ekraną autentišką Šiaulių pietinio rajono kasdienybės atspalvį – humorą, paprastumą, bet kartu ir žmogišką jautrumą. Nors tai buvo antraplanis vaidmuo, jis tapo vienu labiausiai įsimintinų filmo akcentų, palikusių ryškų įspūdį žiūrovams.

2025 m. birželio mėnesį Vaidilė Juozaitytė žengė į Šiaulių dramos teatro sceną, kur atliko pagrindinį vaidmenį monospektaklyje „Šok, Edita, šok“ _vsdt.lt, pastatytame pagal Rimanto Kmitos pjesę. Tai vieno aktoriaus spektaklis, reikalaujantis ypatingos meistrystės: vienu metu būti ir pasakotoja, ir veikėja, ir miesto istorijos balsu.

Vaidilės atlikta Editos istorija palietė tiek šiauliečius, tiek miesto svečius – spektaklyje atpažįstama ne tik viena gyvenimo istorija, bet ir visas miesto virsmas, su jo skauduliais, svajonėmis ir džiaugsmais. Tai tapo vienu svarbiausių Šiaulių teatro metų įvykių.

Vaidilė Juozaitytė yra jaunosios kartos aktorė, kurios talentas neapsiriboja vienu žanru ar scena. Ji jungia teatrą, kiną ir bendruomeninius projektus, gebėdama subtiliai išryškinti paprastų žmonių likimus. Kritikai pažymi jos gebėjimą perteikti personažo autentiškumą, išlaikyti natūralumą ir tiksliai atskleisti laikmečio dvasią.

„Šiaulių naktų“ organizatorių teigimu, Vaidilės apdovanojimas yra ne tik už atliktus vaidmenis, bet ir už tai, kad ji tapo šiuolaikinės šiaulietės balsu. Jos darbai rodo, kad miesto istorija gali būti papasakota per meną – ir kad tas menas gali būti artimas, atpažįstamas, tikras.

„Vaidilė įrodo, kad teatras ir kinas nėra tik didelės formos – kartais vieno žmogaus balsas scenoje ar nedidelis vaidmuo kine pasako daugiau nei ištisi romanai,“ – sakė festivalio „Šiaulių naktys“ organizatoriai.

Festivalio „Šiaulių naktys XV“ metu tradiciškai renkami Šviesiausi miesto žmonės – asmenybės, kurios savo kūryba, darbais ir bendruomeniškumu spinduliuoja vidine šviesa bei įkvepia miestą.

Šiemet šviesiausio žmogaus titulas ir „Šiaulių naktų Apuoko“ statulėlė buvo įteikta kino režisierei, scenaristei ir pedagogei Eglei Vertelytei.

Šeštadienį, rugpjūčio 30 d., festivalio scenoje kartu su kitomis laureatėmis – Monika Geštautaite ir Vaidile Juozaityte – Eglė Vertelytė oficialiai atsiėmė apdovanojimą.

Ceremonija virto ypatingu simboliniu apsikeitimu: Eglė miestui padovanojo „Sidabrinės gervės“ statulėlę, pelnytą už filmo „Pietinia kronikas“ scenarijų.

Šis apdovanojimas nuo šiol bus saugomas ir eksponuojamas Fotografijos muziejuje, kur jį jau gali pamatyti visi lankytojai.

„Kai atsiėmiau „Sidabrinę gervę“, jaučiau, kad ji priklauso ne tik man – ji turi grįžti į Šiaulius, nes šis miestas įkvėpė tiek daug kūrybos. Džiaugiuosi, kad šiandien galėjau tai įgyvendinti,“ – sakė Eglė Vertelytė.

🎬 Ryški kūrėja, grįžtanti į gimtąjį miestą

Eglė Vertelytė – lietuvių kino režisierė, scenaristė ir pedagogė, laikoma viena įdomiausių šiuolaikinio Lietuvos kino kūrėjų.

Ji baigė istorijos studijas Vilniaus universitete, vėliau tobulinosi Europos kino kolegijoje Danijoje bei Nacionalinėje kino ir televizijos mokykloje Jungtinėje Karalystėje.

Jos kūrybinis kelias prasidėjo dokumentiniu filmu „UB Lama“, o tarptautinį pripažinimą atnešė pirmasis pilnametražis vaidybinis filmas „Stebuklas“ („Miracle“)“, rodytas daugiau nei 50-tyje pasaulio festivalių ir pelnęs net keturias „Sidabrinės gervės“ statulėles.

🌍 Šiaulių pėdsakas kūryboje

Eglė yra kilusi iš Šiaulių, augusi pietiniame miesto rajone, kurio atmosfera vėliau tapo vienu pagrindinių „Pietinia kronikų“ ekranizacijos įkvėpimų.

2025 m. birželį ji grįžo į gimtąjį miestą kaip režisierė – Šiaulių dramos teatro scenoje pastatė spektaklį „Šok, Edita, šok“ pagal Rimanto Kmitos pjesę.

🦉 Apdovanojimas – už šviesą, grįžtančią miestui

Šviesiausio žmogaus rinkimų komisija pabrėžė, kad Eglė Vertelytė yra pavyzdys, kaip kūryba peržengia miestų ribas, bet niekada nenutraukia ryšio su šaknimis. Jos darbai praturtina Lietuvos kultūrą, o kartu – įprasmina ir Šiaulių vardą.

„Šiaulių naktų Apuoko“ statulėlė, įteikta Eglei Vertelytei, simbolizuoja miesto pagarbą kūrėjai, kuri savo šviesa dalijasi ne tik su šalimi, bet ir grąžina ją atgal Šiauliams.

• Parengta pagal Viktoro Gundajevo pateiktą informaciją

Šiauliuose, festivalio „Šiaulių naktys XV“ metu, įvyko vienas labiausiai lauktų literatūrinių vakarų – Rimanto Kmitos naujo rankraščio skaitymai „Edita, šok į trasą“.

2025 Rugpjūčio 31-ąją Šiaulių kultūros centro kamerinėje salėje susirinko ištikimi „Pietinia kronikų“ gerbėjai ir tie, kurie pirmąkart norėjo pamatyti, kaip gimsta literatūra.

Atmosfera buvo ypatinga: ne teatrališka ir ne oficiali, bet jauki, gyva, su šiaulietišku atvirumu.

Rimantas Kmita, pasitikęs publiką su humoru ir saviironija, pristatė paskutinius būsimo romano fragmentus, kurie pirmą kartą nuskambėjo gyvai.

Autorius juokavo, kad tai – tarsi braškikes: saldžiausios uogos, kurias skini sezono pradžioje, bet būtent jos palieka stipriausią skonį. Knygos pasirodymas laukiamas lapkričio mėnesį.

„Pietinia kronikos II“, nors oficialus pavadinimas dar nepaskelbtas, akivaizdžiai tęsia tai, kas jau tapo fenomenu – literatūroje, scenoje ir kine.

Naujuose fragmentuose jaučiamas Kmitai būdingas humoras ir melancholija, grįžta atpažįstami personažai, o šnekta išlieka tikruoju veikėju, ne mažiau svarbiu už herojus.

Vakaro pabaigoje laukė netikėta staigmena – visi dalyviai gavo organizatorių įsteigtą „knygos pribuvėjo pažymėjimą“, prisiminimą, kurį kiekvienas parsinešė namo, patvirtinantį, kad jie tapo šio romano gimimo liudininkais.

Publika reagavo gyvai – vieni juokėsi, kiti linkčiojo galvomis, o kai kurie net braukė ašarą.

Po skaitymų dar ilgai netilo diskusijos, žmonės rinkosi prie autoriaus, norėjo ne tik paspausti ranką, bet ir pasakyti, kaip „Pietinia kronikas“ jiems tapo asmenine istorija.

Šis vakaras tapo naujo romano gimimo švente ir viso festivalio „Šiaulių naktys XV“ kulminacija, puikiai atspindėjusia pagrindinę temą – „Pietinia kronikas“.

Šiaulių naktys moka pastebėti tuos, kurie tyliai, bet tvirtai saugo miesto dvasią. Todėl šiemet miesto simbolis – Apuokas – nutūpė ir ant daugiau žmonių pečių.

Vienas iš šviesiausių „Šiaulių naktų“ žmonių – Aivaras Rusevičius, pelnęs ir Pietinio Apuoką. Jo vedamos ekskursijos tapo tikru miesto fenomenu: jos ne tik parodo Šiaulius, jos sugrąžina dalyvius į literatūrą bei kiną.

🚶‍♂️ Aivaras Rusevičius – miesto maršrutų pasakotojas

Jis mato miestą taip, kaip jį mato kamera. Kur stovėjo veikėjas, kur nukrito pirmas smūgis regbio aikštėje, kur personažas atsisėdo ant suolelio, kur tu pats būtum stovėjęs.

Jis iš šių vietų sudėliojo ne paprastą žemėlapį, o kelionę per filmą. Jo vedami žmonės eina ne į ekskursiją – jie eina į Šiaulių kronikas.

Čia kiekviena gatvė tampa scena, kiekvienas kiemas – romano puslapiu. Štai kodėl apuokas nutūpė ant jo pečių – nes Aivaras išmokė mus skaityti savo miestą kojomis.

✨ „Pietinia kronikas gyvai“ (N-14)

Tai ne paprastas turas, o laiko mašina. Ekskursija autobusu nukelia į posovietinį virsmą, laukinį kapitalizmą, į rajoną, kuriame spindesys ir skurdas ėjo petys į petį.

Čia susitinka Rimanto Kmitos romanas „Pietinia kronikas“, 2017-aisiais tapęs Metų knyga, ir pirmasis Šiauliuose nufilmuotas pilnametražis vaidybinis filmas pagal šį kūrinį.

Aivaras veda savo keleivius per gatves, kiemus, aikštes ir istorijas, kurios pažįstamos kiekvienam šiauliečiui, bet kartu skamba kaip gyvas literatūros puslapis.

Tai – VIP ekskursija pagal šiuolaikinės literatūros bestselerį, kurioje miestas tampa scena, o ekskursantai – romano personažais.

🍻 Autentiškos patirtys

Ekskursija baigiasi legendinėje KIŠENĖJE – seniausiame Šiauliuose veikiančiame bare, kur vis dar tvyro 1990-ųjų atmosfera, o kepsnys jau tapęs legenda.

Čia laukia ne tik vaišės, bet ir siurprizai ekskursantams – taip dar kartą patvirtinant, kad „Pietinia kronikas gyvai“ yra patyrimas visiems pojūčiams.

📚 Kultūros ir bendruomenės jungtis

Po turo laukia dar viena staigmena – galimybė įsigyti Rimanto Kmitos romanus su autoriaus autografu ir palinkėjimu.

Tokiu būdu ekskursija tampa ne tik kelione po miestą, bet ir gyva literatūros pamoka, kurioje susitinka skaitytojas, kūrėjas ir miesto pasakotojas.

🕰 Trukmė: iki 3 valandų

📍 Pradžia: Varpo gatvėje, prie valiutos keityklos kioskelio
📞 Kontaktai: +370 638 38 373
🔗 Facebook

🌌 Naktų Įvertinimas

„Pietinia kronikas gyvai“ – tai unikali šiuolaikinės kultūros forma, sujungianti literatūrą, kiną, miesto istoriją ir gyvą bendravimą.

Tai ekskursija, kuri virto „soldout“ reiškiniu: visos vietos tirpsta akimirksniu, o dalyviai grįžta su įspūdžiu, kad Šiauliai yra gyvas pasakojimas.

Jubiliejinio festivalio „Šiaulių naktys XV“ metu „Šviesiausio žmogaus“ titulas ir „Naktų Apuoks“ buvo įteiktas kino garso režisieriui ir kompozitoriui Vyčiui Puronui.

Apdovanojimas buvo įteiktas Fotografijos muziejuje vykusio renginio metu, kurį Vytis pats ir vedė.

Vytis Puronas yra vienas ryškiausių savo kartos kūrėjų, kurio darbai jungia kiną, muziką, technologijas ir pedagogiką.

Per daugiau nei du dešimtmečius trunkančią karjerą Lietuvoje ir Jungtinėje Karalystėje jis dirbo prie daugiau nei 70 kino filmų, restauravo lietuvių dokumentinio kino antologiją, kūrė garso dizainą interaktyviems bei virtualios realybės projektams – tokiems kaip „Angelų takais“ ir „Pasaulių sutvėrimas“ (rež. Kristina Buožytė ir Vygantas Žukas).

Vytis Puronas – Lietuvos nacionalinės kino mokyklos (KIMO, LMTA) docentas, skaitęs paskaitas Australijoje, Jungtinėje Karalystėje, JAV ir Singapūre.

Už savo darbus Vytis buvo ne kartą nominuotas „Sidabrinės gervės“ apdovanojimui už geriausią garso režisieriaus darbą.

2020 metais latvių režisieriaus Jurio Kursiečio filme „Olegas“, 2022 – estų režisieriaus Margus Paju filme „O2“, 2023 – Emilijos Škarnulytės dokumentiniame filme „Kapinynas“.

Be tradicinio kino, Vytis Puronas drąsiai žengia į ateities technologijas. Jis yra dirbtinio intelekto garso dizaino įrankio „Sonic Alchemist“ _{sonomagic.com} kūrėjas, kuris 2024 m. San Sebastiano tarptautiniame kino festivalyje pelnė pagrindinį prizą Startup Challenge kategorijoje.

Šiauliams jis artimiausias kaip filmo „Pietinia kronikas“ garso režisierius ir kompozitorius. Jo sukurta garso aplinka perteikė rajono kasdienybės atmosferą – kiemų aidą, muzikos fragmentus, garsų sluoksnius, kurie pavertė filmą ne tik matomu, bet ir girdimu Šiaulių pasakojimu. Už tai, 2025 metais, jis taip pat buvo nominuotas „Sidabrinės gervės“ apdovanojimui už geriausią kompozitoriaus darbą.

„Šiaulių naktų Apuokas“, nutūpęs ant Vyčio pečių, tapo miesto padėka už tai, kad jis išmokė išgirsti Šiaulius. Miestui jis suteikė garsą, o pasauliui – muziką ir technologinius atradimus.