Kol vieni dar svarsto, ar vasara jau prasidėjo, mes jau žinome – prasidėjo. Ir prasidėjo ne bet kaip, o su pirmuoju rimtu „Šiaulių naktų XVI organizacinio biuro“ šūviu.

Nepanikuokite. Čia ne toks šūvis.

Į Šiaulius atvyksta lėlių ir objektų spektaklis „Mergaitė su šautuvu“, sukurtas pagal M. Marcinkevičiaus knygą. Istorija apie Magdę, apie laikus, kai vaikams tekdavo užaugti greičiau, nei norėtųsi, apie drąsą, kai bijai, bet vis tiek eini pirmyn.

Bet neapsigaukite. Čia ne tas spektaklis, kur atsisėdi ir po penkių minučių galvoji, ką palikai šaldytuve. Čia tas, po kurio dar ilgai eini namo, o galvoje sukasi visokios mintys. [BILIETAI] _{ticketmarket.lt}

O kadangi šių metų šūkis yra „Tai kai pavara panikes“, tai pirmoji panikė šiemet bus būtent su šautuvu. Ir, kiek girdėjome, tarp žiūrovų gali pasirodyti ir rašytojas Marius Marcinkevičius – knygos „Mergaitė su šautuvu“, pagal kurią sukurtas spektaklis, autorius.

Kaip savo facebook`o paskyroje rašo festivalio sumanytojas, Vilnius TECH kūrybinių industrijų fakulteto, renginių inžinerijos lektorius Remigijus Ruokis:

„Jau prasided „Šiaulių naktu XVI“ daugedienes ir pac laiks pradiet nuo mena. Kadangi šventes šūkis yr – „Tai kai pavara panikes“, pirma panike bus su šautuvu, afigiens lėlės spektaklis „Mergaitė su šautuvu“ pagal M. Marcinkevičiaus knygą. Gal net ir rašytojs bus. Atsibuskit ir nesivielinket. Geras vietas tirpst.“

Tai ką, naktūnai?

Atsibuskit. Nusipurtykit dulkes nuo kultūros receptorių. Pasiimkit bilietus. _{ticketmarket.lt} Pasikvieskit draugą, mamą, tėtį, kaimyną arba tą žmogų, kuriam vis sakote: „Reikia dažniau kur nors išeiti.“ Ir pasimatysim rugpjūčio 26d. 18:00 per „Šiaulių naktis 2026“!

Nes geros vietos turi vieną blogą savybę – jos mėgsta dingti greičiau negu paskutiniai cepelinai nuo šventinio stalo.

Scenarijaus autorė ir režisierė

Giedrė KRIAUČIONYTĖ-VOSYLIENĖ

Kompozitorius

Dominykas DIGIMAS

Šviesų dailininkas

Domas ŠIAULYTIS

Scenografas

Marius VAITKUS

Vaidina

Indrė VĖLYVYTĖ

Dainius TARUTIS

Garso operatorė

Viktorija Žilinskaitė-Vytė

Pirmiausia atsirado kvapas. Toks šiltas, salstelėjęs, truputį duoninis. Lyg kažkas ankstyvą vasaros rytą būtų pravėręs seną medinį rūsį, kuriame moliniuose buteliuose brendo gira. 

Ore tvyrojo rugių, medaus ir kažkokio sunkiai paaiškinamo vaikystės jausmo mišinys.

Paskui atsirado gatvė…

Ilga, pilna žmonių, apsikabinusių saulės nušviestus stiklinius bokalus.

Virš galvų lingavo geltonos vėliavėlės, o tarp senų pastatų aidėjo armonikos ir juokas. Niekas ten neskubėjo. Net atrodė, kad laikrodžiai tame mieste buvo uždrausti.

Priiejęs arčiau pamačiau užrašą: „Didysis giros gėrimo festivalis“, o gal kitoks buva, tiksliai nepamenu. I tada kažkaip supratau, ka sapnuoju.

Bet sapnai kartais būna tikresni už realybę…

Centre stovėjo milžiniška medinė statinė. Tokia didelė, kad šalia jos žmonės atrodė kaip vaikai. Iš žalvarinio krano nesustodama tekėjo gira – putojanti, tamsi, šalta.

Vienas senukas, vilkintis lino marškiniais, rimtu veidu aiškino kažkokiam jaunuoliui:

– Tikra gira tur būt tokia, ka po pirma gurkšnia norėtum gyvent lėčiau.

Ir visi aplink linkčiojo lyg bažnyčioje.

Toliau vyko giros ragavimo čempionatas. Žmonės užsimerkę bandė atspėti skonius.

„Čia su mėta.“

„Ne, čia su razinom.“

„Čia močiutės gira iš Pasvalio.“

Vienas vyras po trečio bokalo pradėjo verkti klausydamas akordeono.

Bet niekas iš jo nesijuokė. Atvirkščiai – kažkokia moteris jam tyliai papildė stiklinę ir paglostė petį.

Vaikai bėgiojo su putomis ant lūpų. Kažkas šoko basas ant grindinio. Dvi močiutės ginčijosi, kuri gira geresnė – šviesi ar tamsi.

Vienas barzdotas vyras pardavinėjo ruginę duoną su kmynais ir kartojo:

– Be duonos gira neturi sielos.

Vakare festivalio viduryje uždegė mažas lemputes. Miestas tapo auksinis. Atrodė, kad net oras pradėjo šiek tiek svaigti.

Ir tada sapne atėjo keistas jausmas…

Toks tylus supratimas, kad žmonėms kartais labai nedaug reikia laimei. Ne naujausių ekranų. Ne triukšmo. Ne amžino bėgimo.

Kartais užtenka šilto vakaro, gyvos muzikos, juoko tarp senų namų  sienų ir šalto giros bokalo rankoje.

Pamenu, dar stovėjau pačiame Šiaulių bulvaro viduryje, kažkur prie „Spiečiaus“, aplink švietė lemputės, o žmonių buvo tiek daug, kad visas bulvaras atrodė gyvas kaip upė.

Kažkas grojo akordeonu, kažkas juokėsi prie statinės, kažkas kilstelėjo bokalą į dangų…

I tada net sapne spiejau pagalvuot:

– Ot ka taip per „Šiaulių naktis“…

Ka vienam vakarui visas miests pamirštų skubėjimą. Ka žmones ne praeitų vieni pruo kitus, o sustotų pasikalbėt. Ka bulvare kvepėtų gira, rugine duona i vasara. Ka muzika grotų ne iš telefų, o kažkur gyvai tarp žmuonių.

Paskutinis dalyks, katrą prisimenu prieš pabusdams – kažkas ant scenas pasaki:

– Gira nėr tik gers gėrims! Gira yr gera nuotaika…

I keisčiausia, ka pabudęs da kurį laiką burnoj jaučiau jos skuonį…

Šiaulių naktų publika išvydo spektaklį „Susipynusios istorijos ir vingiuoti likimai“, kurį pristatė kūrybinė grupė „Lekuči“.

Tai jautri meditacija apie likimą, karo paliktas žaizdas bei žmogaus gebėjimą išsaugoti ryšį net sunkiausiais laikais.

Scenoje susiliejo judesys, muzika, šviesos ir tylos akimirkos. Virvės, tapusios pagrindiniu simboliu, įgavo daugybę prasmių: kartais jos buvo trapūs tiltai tarp žmonių, kartais – gyvenimo rykštės, o kartais – švelni ranka, teikianti paguodą.

„Kiekviena mūsų istorija yra tarsi mazgas – vienus mes išnarpliojame, kitus nutraukiame. Bet svarbiausia – neprarasti ryšio su savimi ir su kitais,“ – sakė režisierė Maria Koreneva, po pasirodymo dėkojusi žiūrovams už jautrumą ir tylą, kuri skambėjo ne mažiau nei muzika.

Žiūrovai spektaklį sutiko tyliai, bet su dideliu emociniu atgarsiu. Dalis jų po pasirodymo dalijosi mintimis, kad tai buvo ne tik teatras, bet ir terapija, priminusi, kaip arti mūsų yra karo patirtys – Ukrainos, mūsų draugų ir kaimynų istorijos.

Spektaklis paliko stiprų įspūdį Šiauliams – jis ne tik praturtino miesto kultūrinę programą, bet ir tapo kvietimu kalbėtis apie skaudžias, tačiau būtinas temas: netektį, migraciją, žmogaus ryšį su technologijomis ir ateitimi.

„Susipynusios istorijos ir vingiuoti likimai“ dar kartą įrodė, kad teatras gali tapti ne tik pramoga, bet ir gyvu dialogu su visuomene.

Šiaulių naktys pristato šachmatų varžybas – simultaną. Šiauliečiai susirungė su šachmatų didmeistre Viktorija Čmilyte‑Nielsen. 

Gimęs 1977 m. Šiauliuose, Rimantas Kmita šiandien – vienas ryškiausių šiuolaikinės lietuvių kultūros balsų.

Literatūrologas, rašytojas, mokslininkas, kūrybinio rašymo dėstytojas, radijo laidų autorius – šis žmogus savo veikla jungia akademinį pasaulį su populiariąja kultūra, tarmę su modernumu, praeitį su dabartimi.

Rimanto Kmitos darbai ir kūriniai įtraukia, provokuoja ir išlieka

Kmita į lietuvių literatūros lauką atėjo kaip poetas – pirmasis eilėraščių rinkinys „Nekalto prasidėjimo“ pelnė Zigmo Gėlės-Gaidamavičiaus premiją.

Plačiausią skaitytojų auditoriją jis pasiekė 2016 m., išleidęs romaną „Pietinia kronikas“ _{miestonaujienos.lt}, kuriame šiaulietiška tarme pasakojama augimo, sovietmečio šešėlių ir miesto tapatybės istorija.

Knyga tapo Metų knyga, pelnė Jurgos Ivanauskaitės premiją, o 2025 m. buvo ekranizuota. Šis kūrinys padėjo Šiauliams iš naujo įgyti kultūrinį balsą, o šnekamoji kalba – literatūrinę vertę.

„Pietinia kronikas 2“: Rimantas Kmita kviečia į viešą rankraščio skaitymą prieš garsiai laukiamos premjeros finišą

Kmitos kūryba – tai atidus žvilgsnis į XX a. Lietuvos gyvenimą, sovietmečio kultūros fenomenus, tapatybės ir literatūros transformacijas. Jis yra ne tik romanų „Remyga“, „Ugnies giesmės. Tūkstantis Sigito Gedos veidų“ autorius, bet ir solidžių akademinių monografijų bei vertimų kūrėjas.

Jo darbai verčiami į užsienio kalbas, pastatyti spektakliai pasiekia nacionalinius teatrus, o dokumentikos ir radijo projektai atveria literatūros pasaulį plačiajai auditorijai.

Šiandien Rimantas Kmita dėsto kūrybinį rašymą universitete, aktyviai kuria ir dalyvauja kultūriniuose procesuose. 2024 m. jis buvo įvertintas Vyriausybės kultūros ir meno premija, o jo veikla – tiek kūrybinė, tiek akademinė – neatsiejama nuo Šiaulių kultūrinės tapatybės.

Rimanto Kmitos kandidatūrą palaiko viešoji įstaiga „Remigijaus akcija“ _{miestonaujienos.lt}, kuri savo oficialiame kandidato pasiūlyme Šiaulių miesto savivaldybei rašo:

„Rašytojas, poetas, gimtojo miesto patriotas Rimantas Kmita šiandien yra vienas produktyviausių ir populiariausių autorių Lietuvoje. Jo kūryba, prasidėjusi nuo literatūrinių skaitymų baruose, peraugo į kultūrinį judėjimą, spektaklius, naktinius renginius, galiausiai – į filmą, tapusį žiūrimiausiu šalies kino teatruose. Jis kuria paminklą miestui – žodžiais, veiksmais, identitetu. Rimantas – šio vardo VERTAS!“

Prie rekomendacijų jungiasi ir Šiaulių dailės galerija, kurios direktorė Ernesta Šimkienė oficialiame rašte pažymi:

„Rimantas Kmita kuria visoje Lietuvoje išgarsėjusią naują Šiaulių miesto mitologiją, skatina miesto populiarumą, puoselėja jo įvaizdį. Tai tikras Šiaulių miesto simbolikos proveržis Lietuvos ir tarptautiniu mastu. Knygos, spektakliai, kinas, meninės akcijos ir meno projektai pasitelkia Kmitos  kuriamą Šiaulių miesto legendą ir taip atnaujina, praturtina, populiarina Šiaulius įvairiausiose auditorijose. Todėl labai tikslinga suteikti jam Šiaulių miesto garbės piliečio vardą.“

Kviečiame Šiaulių miesto bendruomenę išsakyti savo nuomonę!

Šiuo metu Garbės piliečio vardui suteikti yra pateiktos dvi kandidatūros:

• Rimantas Kmita – poetas, prozininkas, literatūrologas, Šiaulių miesto ambasadorius kultūroje.
• Almyra Girdenienė – vaistininkė, vienos seniausių vaistinių Lietuvoje ilgametė vadovė, aktyvi Šiaulių miesto gyvenimo puoselėtoja ir entuziastė.

Iki 2025 m. rugpjūčio 16 d. kviečiame miesto gyventojus teikti atsiliepimus apie kandidatūras Šiaulių miesto Garbės piliečio vardo suteikimo komisijai:

El. paštu: meras@siauliai.lt
Gyvai: Šiaulių miesto savivaldybės priimamojo 9 langelyje, adresas Vasario 16-osios g. 62, Šiauliai

Primename – anoniminiai atsiliepimai nebus svarstomi.

Rugpjūčio 29 d. (penktadienį), kai „Šiaulių naktys XV“ pradės kvepėti vaikystės prisiminimais, o miestas taps minkštas it pagalvė, prasidės kita istorija – ne parašyta, o pasiūta.

Siūlė po siūlės, iš švelnių gestų, šypsenų ir laiko kartu gims pasaka, kurioje pižama taps sparnais, pliušinis žaislas – geriausiu draugu, o mamos rankos – stebukladarės.

Kūrybinės dirbtuvės „Pasisiūk pliušinuką“ ir „Pasisiūk pižamą“ – siuvimo edukacijos vaikams ir suaugusiems veiks Rugpjūčio 26 ir 28 dienomis nuo 15:00 iki 18:00 val., Tilžės g. 168-1 (121 studija). Užsiėmimai mokami, su išankstine registracija. Užsiėmimus ves dizainerė Danguolė Janulevičienė. (0-699) 43666, 121studija@gmail.com

PASAKA

Viskas prasidėjo nuo siūlės…

Nuo mažo judesio, kai mama tyliai atlenkė audinį, pamatuotai, be skubos, kaip jos pačios kvėpavimas. Nuo spalvoto siūlo, kuris krito į delną lyg prisiminimas – gal iš vaikystės, gal iš senelės kraičio dėžės. Nuo minties: o jeigu aš pasiūsiu pižamą sau ir savo vaikams… o gal ir jam – tėčiui?

Tai nebuvo apie madą. Tai buvo apie buvimą kartu. Apie tradicijų per(si)davimą ne per žodžius, o per siūlę, kuri lyg nematoma gija suriša kartas. Kiekvienas dygsnis – lyg ranka, ištiesiama per laiką: nuo močiučių, kurios siuvo priespaudos metais, iki mamų, kurios siuva tam, kad vaikai išmoktų būti švelnūs – sau ir kitiems.

Mažieji rinko sagas – vieną su lapiuku, kitą žalią, trečią raudoną. Pasirinko jiem labai svarbias spalvas, apie kurias, žinoma, nieko nesakė. Tėtis juokėsi, o mama siuvo.

Kai viskas buvo baigta, pižamos gulėjo viename krėsle – lyg širdys, pasiruošusios sapnuoti kartu. Mama šyptelėjo. Vaikai džiaugsmingai šūktelėjo:

– O dabar einam į „LIUKABU“!

Ir tada prasidėjo sapnas…

Žaliasis skveras prie Didžvario gimnazijos virto gyva scena, kurioje užgimė „LIUKABU“ pasaulis – teatralizuotas koncertas, alsuojantis gyvūnais iš džiunglių, kaimo katinais, draugystės šūksniais, spalvotais jausmais ir net mažais filosofiniais klausimais.

Kamilė ir Bogis į šį pasaulį įtraukė visus: mažuosius, kurie pirmą kartą girdėjo dainas, ir suaugusiuosius, kurie suprato, kad girdėjo jas visą gyvenimą, tik kita kalba. Dainuoti, šokti, prisiglausti, pajuokauti, pabūti – visa tai vyko čia, dabar. Ir visiems norėjosi, kad šis vakaras nesibaigtų.

Vėliau, kai dainos pasibaigė, ant podiumo žengė „Labanaktukai“ – mados performansas, kuriame vaikų pižamos atrodė kaip sapnų kostiumai. Juos kūrė ne dizaino namai, o mamos, kurios tikėjo, kad drabužis gali būti apkabinimas. Scenoje – Danguolės Janulevičienės siuvimo kursų lankytojos, DUO KIDZ modeliai ir vaikai, kurie įžengė į šviesą su naktinukais – tarsi iš pasakos.

Viską vainikavo DJ DĖDĖ NAKTIS – pižamų ir putų šou „DĖDĖ MIEGAS“, kurioje žmonės šoko basomis, glostomi šviesos, burbulų ir dainų. Tai buvo paskutinis sapno skyrius – tykus, švelnus, džiugus.

Oficiali renginio informacija

Kada ir kur?

2025 Rugpjūčio 29 d. (penktadienį), nuo 19:30 iki vėlyvo vakaro, Vilniaus g. 188, Didžvario gimnazijos žaliasis skveras, Šiauliai.

Kas laukia?

• Kūrybinės dirbtuvės „Pasisiūk pliušinuką“ ir „Pasisiūk pižamą“ – siuvimo edukacijos vaikams ir suaugusiems. Užsiėmimai mokami, su išankstine registracija. Užsiėmimus ves dizainerė Danguolė Janulevičienė. (0-699) 43666, 121studija@gmail.com Dirbtuvės veiks Rugpjūčio 26 ir 28 dienomis nuo 15:00 iki 18:00 val., Tilžės g. 168-1 (121 studija).
• Rugpjūčio 29 d. (penktadienį), 19:00–20:00 – Teatralizuotas koncertas „LIUKABU“ – Kamilė Kielaitė ir Bogis kviečia į muzikos, šokio ir spalvų kupiną vaikystės pasaulį.
• Mados performansas „Labanaktukai“, skirtas TV laidos „Labanakt, vaikučiai“ 50-mečiui. Scenoje – siuvimo kursų dalyvės ir DUO KIDZ modeliai (Jomantė Slavinskaitė).
• Putų ir pižamų šou „DĖDĖ MIEGAS“ – vakaro kulminacija. Muzika – DJ DĖDĖ NAKTIS. Renginys nemokamas.

Kūrybinė vadovė: Danguolė Janulevičienė, Vizija ir sumanymas: Virgilijus Janulevičius, Modeliai ir choreografija: Jomantė Slavinskaitė, Muzika: DJ DĖDĖ NAKTIS Registracija ir informacija: Tilžės g. 168-1, Šiauliai, (0-699) 43666, 121studija@gmail.com